Garbaus amžiaus kaunietė Virginija Sutkienė šiuo metu gyvena Kauno miesto savivaldybei priklausančiame dviejų kambarių bute, už kurį vos sugeba susimokėti, mat pragyvena iš nedidelės neįgalumo pensijos, o dirbti šiuo metu negali. Nepaisant šių aplinkybių, dėl bute registruoto sūnaus, ji negali gauti jokių kompensacijų, o valdininkai situaciją puolė spręsti tada, kai šios moters istorija susidomėjo portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai.
Liepos viduryje „Kas vyksta Kaune“ redakcija sulaukė itin išsamaus 61-erių metų amžiaus kaunietės laiško.
Virginija prisistačiusi moteris išsamiai papasakojo apie itin sunkias sąlygas, su kuriomis šiuo metu susiduria, gyvendama savivaldybei priklausančiame dviejų kambarių bute, Juozo Grušo gatvėje.
„Registrų centro“ duomenimis, 48 kv. m. dydžio butas buvo įrengtas 2000 m. gruodį, Virginija Sutkienė ir jos du sūnūs čia apsigyveno visai netrukus – 2001 m. sausį.
Virginijai savivaldybės paramos prireikė, nes dar 1991 m. bute sprogus dujų balionėliui, žuvo jos mama, o šeima neteko namų. Šias aplinkybes nurodo tuometinio Kauno miesto Panemunės policijos komisariato surašyta pažyma, kurią matė ir „Kas vyksta Kaune“ žurnalistas.
61-erių metų amžiaus moteris pasakojo, jog po šių tragiškų įvykių socialinio būsto eilėje laukė apie tris metus, tada apsigyveno Panerių gatvėje, o vėliau, J. Grušo g.13 esančiame bute.
Nors Virginija šiame bute gyvena jau du dešimtmečius, kiekvienais metais čia gyventi tampa vis sunkiau. Ji pasakoja, jog įsikrausčius, šis butas buvo laikomas socialiniu, tad reikėjo mokėti tik komunalinius mokesčius.
Visai kitaip yra šiandien – anot Virginijos, šiemet už buto nuomą tenka mokėti nemenką 270 eurų sumą, beveik prilygstančią rinkos kainoms. Be to, tenka sumokėti ir komunalinius mokesčius, kurie nėra maži – pašnekovės teigimu, šildymo sezono metu už butą gali tekti pakloti ir iki 500 eurų.
Ši finansinė našta kaunietei yra nepakeliama, mat šiandien Virginija bando pragyventi iš 327,99 eurų siekiančios neįgalumo pensijos.
Moteris „Kas vyksta Kaune“ žurnalistui pasakojo, jog šiuo metu yra registruota Užimtumo tarnyboje, tačiau darbo neranda dėl prastos sveikatos ir trūkstamų įgūdžių – ji nemoka anglų kalbos ar dirbti kompiuteriu. Sakė, jog mielai dirbtų kad ir kasininke prekybos centre, tačiau verslininkai renkasi darbinti jaunesnius žmones.
Negali gauti jokios kompensacijos
Nepaisant sunkių sąlygų, būsto nuomos mokesčio sumažinimo, kompensacijų, ar kitokios savivaldybės pagalbos Virginija iki šiol nesulaukė. Taip yra dėl vienos labai paprastos priežasties.
Pašnekovė portalui atsiųstame laiške nurodė, jog formaliai ji uždirba „per daug“, kad galėtų pretenduoti į kompensacijas.
Mat jos bute gyvenamąją vietą registravo 27-erių metų amžiaus sūnus – jis dirba ir nuomojasi butą Vilniuje, tačiau vis dar yra registruotas senu adresu.
Todėl jo uždirbamas 1100 eurų atlyginimas buvo paskaičiuotas prie bendrų Virginijos ir jos sūnaus pajamų, nors sūnus seniai nebegyvena bute.
Virginija teigia, jog sūnaus išregistruoti neplanuoja, mat kitos gyvenamosios vietos, kur jis galėtų registruotis – nėra.
„Tai ne tik žmogiškumo, bet ir saugumo klausimas – juk nežinia, kas nutiks rytoj. Jei manęs netektų, jis liktų be registracijos, be teisės tęsti nuomą, be teisės paveldėti – tarsi be nieko“, – portalui atsiųstame laiške teigia Virginija.
Šiandien kaunietė šiaip ne taip pragyvena ne tik iš gaunamos neįgalumo išmokos, bet ir materialinės pagalbos, kurios sulaukia iš sūnaus.
Visgi pati sako, jog tai sunku pavadinti gyvenimu – portalo žurnalistui atviravo, jog sunkios sąlygos veda ir prie suicidinių minčių. Anot jos, tokioje padėtyje gyvena ir daugiau kauniečių – dėl to ir norėjo papasakoti savo istoriją.
„Pažįstu ir daugiau žmonių, kurie negali gauti paramos vien dėl to, kad jų namuose „formaliai“ gyvena kiti – vaikai, buvę sutuoktiniai ar net mirę asmenys, neišregistruoti dėl įvairių priežasčių. Ir tai reiškia, kad tūkstančiai senyvo amžiaus žmonių lieka už borto – jiems nepadeda nei valstybė, nei savivaldybė“, – pabrėžia Virginija.
Ledai pajudėjo po žurnalistų dėmesio
Virginija pasakoja, jog dėl esamų problemų kreipėsi į centrinę valdžią bei savivaldybę – netgi rašė laišką Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui, tik jokio atsakymo nesulaukė.
Visgi „Kas vyksta Kaune“ žurnalistui liepos viduryje pradėjus domėtis šia tema, pajudėjo ledai.
Liepos 15 d. išsiuntus klausimus savivaldybės viešųjų ryšiui skyriui, Virginija tikino netrukus sulaukusi socialinės darbuotojos skambučio, nors anksčiau tokio dėmesio nesusilaukdavo.
Penktadienį Virginija Šilainių seniūnijoje užpildė prašymą paraišką socialinei paramai gauti – prašymo dokumentą matė ir „Kas vyksta Kaune“ žurnalistas.
Nors tai gali būti ir atsitiktinumas, pati Virginija tikino, jog būtent žurnalistų dėmesys išjudino seniai nesprendžiamas bėdas.
Savivaldybė – įmanoma sumažinti nuomos mokestį
Portalas „Kas vyksta Kaune“ paklausė Kauno miesto savivaldybės atstovų, ar jiems žinomas šis konkretus atvejis J. Grušo gatvėje, ir ar yra įmanomas koks nors sprendimas.
Kauno savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas Donatas Valiukas nurodė, jog egzistuoja tvarka, pagal kurią Savivaldybei priklausančio būsto nuomos mokestis gali būti sumažinamas, jeigu žmogaus ar šeimos jeigu žmogaus ar šeimos pajamos ir turtas yra maži, t. y. neviršija nustatytų ribų.
Tik kaip minėjome, šiuo atveju ribos viršijamos dėl bute registruoto sūnaus pajamų, tad savivaldybės nurodyta nuomos mokesčio sumažinimo tvarka šiuo atveju nėra aktuali.
Vis dėlto, jei riba nebūtų peržengta, tuomet reikėtų pateikti prašymą savivaldybei (konkrečiai – Nekilnojamojo turto valdymo padaliniui), kartu su prašymu pateikiant ir turto bei pajamų deklaracijas.
Portalui pateiktame atsakyme nurodoma, jog sprendimo dėl savivaldybės būsto nuomos mokesčio sumažinimo projektą rengia Nekilnojamojo turto valdymo padalinys ne dažniau kaip 2 kartus per metus – iki birželio 30 dienos ir iki gruodžio 31 dienos.
Tad einant šiuo keliu, būsto nuomos kainos perskaičiavimo reikėtų laukti apie pusmetį.
Jei savivaldybė nusprendžia sumažinti mokestį, jis perskaičiuojamas nuo sausio 1 dienos tų metų, kuriais buvo pateikti duomenys, net jei sprendimas ir buvo priimtas vėliau.
Be to, savivaldybės būstuose gyvenantys asmenys turėtų nepamiršti deklaruoti savo turto ir pajamų, mat nepateikus deklaracijos, nuolaida bus atšaukta, o nuomos mokestis padidės nuo sausio 1 d., mat nebus taikomas rinkos pataisos koeficientas.
Advokatė – savivaldybė galėtų pritaikyti išimtį
Su Virginijos istorijos aplinkybėmis susipažino ir advokatų kontoros „Advocatera“ advokatė Raimonda Lazauskienė.
Ji teigia, jog savo darbo praktikoje yra ne kartą girdėjusi apie panašius atvejus – kompensacijų gauti nepavyksta tik todėl, kad bute yra registruoti kiti asmenys, kurie bute net negyvena.
„Tokio pobūdžio atvejai nėra reti. Dažniausiai tokie atvejai kyla tuomet, kai suaugę vaikai, pradėję savarankišką gyvenimą, vis dar lieka deklaruoti pas tėvus dėl gyvenamosios vietos registravimo tvarkos ar dėl to, kad neturi galimybės deklaruotis kitur“, – teigia R. Lazauskienė.
R. Lazauskienės vertinimu, savivaldybė šiuo konkrečiu atveju taiko įstatymų nustatytą tvarką, pagal kurią būsto nuomos mokestis nustatomas vertinant visų bute deklaruotų asmenų pajamas.
Visgi advokatė pabrėžia, jog teisės aktų taikymas neturėtų būti mechaniškas, ypač kai tai lemia pažeidžiamų asmenų – tokių kaip neįgalūs asmenys ar vienišos mamos – teises ir socialinį saugumą.
Pasak teisininkės, LR socialinės paramos šeimai įstatymas numato, kad sprendimai dėl būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijų priimami savivaldybių administracijų, ir jos turi diskreciją vertinti individualias aplinkybes.
Tokią prievolę numato ir Civilinis kodeksas – CK 1.5 str. įpareigoja visas institucijas vadovautis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tad savivaldybė šiuo atveju galėtų priimti išimtį ar ieškoti kito socialiai teisingo sprendimo.
„Todėl tokiu atveju, kai sūnus faktiškai negyvena kartu, o pareiškėja iš esmės viena dengia nuomos kaštus ir gyvena žemiau skurdo ribos, savivaldybė turėtų bent jau įsivertinti galimybę priimti išimtį ar ieškoti socialiai atsakingo sprendimo, pavyzdžiui, siūlyti laikiną deklaravimą alternatyvioje vietoje ar inicijuoti būsto deklaravimo tvarkos peržiūrą.
Savivaldybė remiasi formaliosiomis taisyklėmis, o tokia pozicija ne visada atspindi socialinio teisingumo principus“, – apibendrina specialistė.
Pasigenda žmogiškojo faktoriaus
Nacionalinės Bočių bendrijų asociacijos pirmininkė Vilija Tūrienė tikina, jog apie panašius į Virginijos atvejus girdėjusi nėra, tačiau nupasakota istorija visai nestebina. Anot pašnekovės, galiojantys įstatymai toli gražu nėra tobuli, tačiau dažnai pritrūksta ir elementaraus žmogiškumo.
„Nežmoniška, savivaldybė savo naudos žiūri. Savivaldybės tarnybos, vietoj to, kad rūpintųsi žmonėmis, žiūri, kaip nuo to išsisukti (…).
Yra netobuli įstatymai, bet turbūt daug kas priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus – kaip į tai pasižiūri ir traktuoja savivaldybės darbuotojai“, – teigia V. Tūrienė.
Pašnekovė taip pat pabrėžia, jog 328 eurus per mėnesį gaunantis asmuo gyvena žemiau skurdo ribos.
Iš tiesų, 2023 m. apskaičiuota skurdo riba siekė 354 eurus, o 2024 m. – jau 446 eurus per mėnesį.
Anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, būtent tokio pajamų lygio reikia, norint padengti minimalias gyvenimui būtinas prekes ir paslaugas, t. y. maisto, būsto, transporto ir kitus esminius poreikius.
„Visiškai nesirūpina, kaip padėti žmogui, kurio padėtis ir taip sunki. Jeigu žmogus gauna vos kiek daugiau nei 300 eurų, jis gyvena socialinėje atskirtyje, žemiau skurdo ribos, ir dar negali gauti jokios kompensacijos“, – apgailestavo Nacionalinės Bočių bendrijų asociacijos pirmininkė.
