Per pelkę klampojantys vyrai, rankose nešini savo batais – toks vaizdas pasitinka vos įžengus į parodą „Lietuvos partizanų batuose…“, eksponuojamą Kauno IX forto muziejuje. Čia pat girdėti artėjantis įsiutusių šunų lojimas. Ekspozicijoje pristatomos ginkluotas Lietuvos pasipriešinimas sovietų okupacijai 1944–1953 m. Dėmesio centre – Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanai.
Interaktyvias instaliacijas kūrė parodos idėjos autorė istorikė Rūta Rimšelienė, o fotoinstaliacijas parengė Kauno IX forto muziejaus darbuotojai.
Žvelgia Vyčio apygardos partizanai
Ekspozicijoje dėmesį kausto Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio ir kitų būrių partizanų nuotraukos, darytos 1948–1949 m. Ramygalos valsčiuje. Iš jų žvelgia būrio vadas Mykolas Šemežys-Aras (Šermukšnis), jo brolis Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis, Albinas Burbulis-Žilvinas, Kazys Kirdonis-Žilvitis, Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas ir kiti kovotojai. Itin mažo formato nežinomo autoriaus fotografijas Kauno IX forto muziejui perdavė partizanų ryšininkės Jadvygos Kundratavičiūtės-Sakavičienės sūnus Kęstutis Sakavičius. Moteris nuotraukas visą gyvenimą slėpė lovoje po lentutėmis. Po ryšininkės mirties prieš kelerius metus jas netikėtai atrodo sūnus.
Pasak parodos kuratorės Eglės Pietarytės, fotografuotis partizanams atvirais veidais buvo labai pavojinga, nes patekusios pas okupantus nuotraukos tapdavo nuosprendžiu: kiekvienas veidas gaudavo savo numeriuką, kiekvienam būdavo užvedama byla, jie ieškomi, gaudomi ir galiausiai sunaikinami.
Įdomu, kad paskelbus nuotraukas internete, savo giminaičius atpažino brolių partizanų Mykolo, Juozo ir Antano Šemežių artimieji, jie susisiekė su Kauno IX forto muziejumi ir papasakojo nuotraukose įamžintų partizanų istorijas, atsiminimus, o vėliau dalyvavo parodos atidaryme.
Vienam partizanui sugauti – 30 pareigūnų
Parodoje rodoma medžiaga iš KGB archyvo, 1963 m. filmuota F. E. Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Estijoje. Ji buvo skirta okupantų būriams mokyti, kaip ieškoti partizanų miškuose, su ilgais strypais badyti miško žemę, ieškoti bunkerio, paslėptų dokumentų.
„Vienam partizanui sugauti buvo skirta 30 pareigūnų. Pabėgti nuo tokios masės nebuvo labai paprasta“, – atkreipė dėmesį parodos kuratorė.
Ji siūlė įsivaizduoti situaciją: partizano žieminė apsupama, jis žino, kad mirs, liko tik 2-3 min., per kurias reikia sunaikinti visus dokumentus, kad nevestų pas kitus būrius, sugadinti spausdinimo mašinėlę, kad nesusektų, ką ir kam rašei bei sunaikinti visas sąsajas, siejančias su kitais būriais ir išoriniu pasauliu.
„Partizanas visa tai skubiai daro ir dar supjausto batus, kad nepatektų okupantams, kaip grobis“, – sakė E. Pietarytė.
Batuose slėpdavo žinutes
Istorikė Rūta Rimšelienė, remdamasi tikromis istorijomis, parodai sukūrė instaliacijas. Daugiausia tai batai – kovotojams itin svarbūs kelyje į laisvę. Batai atliko slaptas funkcijos: buvo skirti informacijos perdavimui, pėdsakų maskavimui, o esantieji su dvigubais padais – slaptos informacijos, dokumentų, šifrų gabenimui Lietuvos partizanų vadams ir sąjungininkams iš Vakarų.
Apavas tarnaudavo ir kaip priemonė – iš bato vidpadžio buvo pagamintas antspaudas partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Antspaudas buvo skirtas dokumentams tvirtinti ir išraižytas iš guminio puspadžio. Jį žymėjo Vytis ir raidės LLKS.
Apavas partizanams pasitarnaudavo mėtant pėdas – ant batų jie tvirtindavo žvėrių pėdų imitacijas.
Batų svarbą pokariu pabrėžia ir tai, kad stribai vogdavo juos iš suimtų ar žuvusių partizanų ir patys avėdavo, netgi skirtingų porų.
„Stribai buvo tokie nevalyvi, tingūs, dažnu atveju prasigėrę, kad nesugebėdavo pavogti net vienodų dviejų batų. Užfiksuota istorijų, kad jie eina su nevalytais, netašytais batais ir žmonės juos gėdina: „pijokėli, nesugebėjai net dviejų vienodų batų pasivogti“, – sakė parodos dizainerė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Įvykdė operaciją „Blynų balius“
Parodoje pristatoma viena stipriausių, didžiausių pasipriešinimo akcijų Lietuvos partizanavimo istorijoje – „Blynų balius“. Tai inscenizuotos partizano ir ryšininkės sužadėtuvės 1947 m. vasario 18-19 d., kurių metu buvo nukauti Marijampolės valdininkai (komunistų partijos sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas, pasų poskyrio viršininkas ir kt.), itin aršiai kovoję su partizanais, žiauriai juos žudę visus iš eilės. Kovotojai nusprendė, kad reikia tai sustabdyti. Jie suplanavo fiktyvias sužadėtuves, kurias įvykdė iš trečio karto.
„Kad pakviestum svečius, kurie yra aukščiausi Marijampolės valdininkai, reikia laiko susidraugauti. Partizanai su jais artimai susibičiuliavo, apsimetę perspektyviais komjaunuoliais, o galiausiai visus pakvietė į inscenizuotas Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo pareigūno partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio ir partizanų ryšininkės Anelės Senkutės-Pušelės sužadėtuves. Sužadėtuvės sutapo su Užgavėnėmis, buvo kepami blynai, vyko didelė šventė. Pačiam įkaršty, besakant tostus, šlovinančius sovietus – sovietų valdininkai buvo sušaudyti. Pasigalėta kartu buvusio muzikanto, kuris nebuvo valdininkas. Tačiau netrukus jis visus išdavė…“, – pasakojo E. Pietarytė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje partizanavimas truko apie 10 metų, buvo labai intensyvus, gerai organizuotas ir yra vertinamas kaip didžiausias partizaninis pasipriešinimas Europoje.
Į miškus nusileisdavo spec. partizanai – desantininkai
Ekspozicijoje dėmesys skiriamas jauniems, iš Lietuvos į Europą, Ameriką išvykusiems vyrams, kurie buvo ruošiami tapti žvalgybininkais. Jų misija – aprūpinti Lietuvos partizanus ginklais, amunicija, ryšio priemonėmis bei palaikyti ryšį su laisvuoju pasauliu. Jie buvo skraidinami į Lietuvą lėktuvais, naktį, kad nepastebėti iššoktų į miške esančias strategiškai svarbias kovos vietas. Skraidymo įrangą, išgyvenimo reikmenis, maistą, amuniciją, drabužius, radijo techniką jie išmesdavo vienoje vietoje, o patys su parašiutu iššokdavo kitoje. Tarp desantininkų buvo ir Juozas Lukša, jau rengęsis skrydžiui, tačiau jis buvo atšauktas, tad vyras turėjo grąžinti į sandėlį batus, kurių paduose buvo slapta užkalęs dokumentų, raštų ir šifruotą žinutę.
„J. Lukšos batai su palikta žinute yra kažkur pasaulyje, ir savininkas, tikriausiai, net nenutuokia, kas slepiasi jo pade. Batuose yra kodas: „Grįžtu namo greitai!“, tačiau niekas nežino, kur jie dabar yra, – intrigavo parodos dizainerė R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Apie ryšininkes duomenų nedaug
Iš nuotraukų parodoje žvelgia basos ryšininkės.
„Jos buvo labai pažeidžiamos. Partizanai turėjo bunkerius, ginklus, visą infrastruktūrą, kuri jiems padėjo gintis ir saugotis, jie mokėjo slėptis, mėtyti pėdas, o moterys vaikščiojo tarp gyvenviečių, kaimo, sodybos ir partizanų paprastai apsirengusios, basos ir vienos miške. Jos neturėjo nei ginklų, nei spec. aprangos, nei amunicijos, nei priedangos. Tai leido okupantams lengvai jas susekti ir kokiom tik nori priemonėm iš jų išpešti tiesą“, – sakė E. Pietarytė.
Pasak muziejininkės, ryšininkės nešiodavo partizanų ginklus į kaimą taisymui, batus, maistą, o juk, kai eini su pilnu krepšiu maisto į mišką, aišku, kad keliauji pas savo partizaną brolį, mylimąjį ar tėvą, tad dera tave sekti.
„Partizanas Mykolas Šemežys turėjo labai artimą ryšininkę Birutę, ji buvo patikima, toli keliaudavo iš būrio į būrį Lėno miškuose Panevėžy, pasiaukojamai nešiojo žinutes. Kartą ji Mykolui prasitarė, kad ją užverbavo. Tai buvo jos mirties nuosprendis“, – teigė E. Pietarytė.
Ji pridūrė, kad Sakavičių šeimos Kauno IX forto muziejui perduotose nuotraukose nebuvo atpažinta nei vienos moters tapatybė.
Išbūti kovoje už laisvę
Kaip atrodydavo partizano diena? Anot pašnekovių, partizanai neskaičiavo laiko savaitės dienomis, jie negalvodavo apie rytojų, turėdavo koncentruotis į „čia ir dabar“. Patogumų turėjo minimaliai – jų žeminės-bunkeriai buvo labai maži.
„Yra duomenų, kad bunkeryje galėdavo miegoti keturi žmonės, o tame bunkeryje gyvenantis būrys sudarydavo 20 vyrų. Tada keturi ilsisi, o likusieji sėdi sargyboje. Įsivaizduokit, žiema, ankstyvas, drėgnas, ledinis pavasaris, naktis ir tu šąli lauke. Nėra lengva fiziškai. Bet išbūni, kovoji iki galo, nes neturi pasirinkimo, įnirtingai sieki tikslo – Lietuvos laisvės!“, – teigė E. Pietarytė.
Svarbu pažymėti, kad parodą rengusi istorikė R. Rimšelienė jokiuose šaltiniuose nerado, kad mama išduotų partizanauti išėjusį sūnų ar dukrą. Palaužtaisiais dažnu atveju tapdavo mylimosios, seserys, bet ne mamos.
„Mamos niekada neišduodavo savo vaikų, nors patirdavo žiauriausius išbandymus, prievartavimą“, – akcentavo E. Pietarytė.
Išgauti informaciją sovietai bandydavo ir pažadais: kad tapsi kolūkio pirmininku, kilsi karjeros laiptais, gausi daug pinigų. Jei nepadėdavo – baugindavo ar žadėdavo šeimos išlaisvinimą iš Sibiro. Tačiau stipriausių ir tai nelauždavo – jų širdyje stipresnis už viską buvo Lietuvos laisvės troškimas. Tarp jų – ir Jonas Žemaitis-Vytautas.
„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį (…) Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu (…) visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikaltimais. (…) Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“, – tai paskutiniai Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto žodžiai, pasakyti 1954 m. birželio 7 d. teisme Vilniuje. Po kelių mėnesių – lapkričio 26 d. jis buvo sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Ir jis išties buvo teisus – partizanų laisvės kova turi rezultatą: mes esame laisvi!
