Rugsėjo 15-20 dienomis teko dalyvauti Sakartvele vykusiame tarptautiniame Tbilisio teatrų festivalyje ir tarptautinio teatrų tinklo „Prospero New“ partnerių susitikime. Festivalio svečių bei susitikimų su garsių Europos teatrų atstovais metu buvo akcentuojamas palaikymas Sakartvelo ir Ukrainos menininkams.
Gilias meno šaknis turinčiame Tbilisyje įstrigo dvejopas vaizdas – miesto centre plevėsuoja Europos sąjungos vėliavos, o tolimesnėse gatvėse pasitinka iškabos rusų kalba. Festivalio siela – vadovė Ekaterine Mazmishvili neslėpė nuogąstavimų, kad kitąmet vyksiantys miesto savivaldos rinkimai gali nulemti festivalio likimą – menką finansinę paramą arba jos nebuvimą. O juk nuo 2009 m. festivalį organizavo Tbilisio miesto savivaldybė. Festivalis tapo vienu iš svarbiausių kultūrinių renginių Sakartvele ir vyksta kasmet rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Dabar rinkimus laimėjusi prorusiška „Sakartvelo svajonės“ partija žaidžia jai palankius žaidimus ir aiškiai brėžia ribas menininkams.
Ne veltui šiemetinio festivalio šūkis „Freedom Is Ours Today“ (laisvė šiandien priklauso mums, liet.), kuriuo akcentuojama politinės, kultūrinės laisvės, nepriklausomybės svarba.
Festivalio programoje atsispindėjo ir šalyje tebevykstančių nebe masinių, ką tenka pripažinti, bet pavienių protestų, refleksija – įtraukti kūriniai, kurie kalba apie teisingumą, pilietinę visuomenę, represijas. Nevyriausybinių teatrų padėtis Sakartvele yra sudėtinga – negaudami valstybės finansavimo, menininkai priversti teatrą išlaikyti asmeninėmis lėšomis! Už drąsią poziciją, valdančiųjų politikos kritiką menininkams gresia sulaikymai ir netgi kalėjimas. Šiuo metu slapstytis priverstas režisierius Data Tavadze, kurio spektaklis „Trojos moterys“ parodytas festivalio programoje. Bet į programą nepateko jo kūrinysLIBERTÉ. Spektaklio premjera įvyko prieš pat masinius protestus Sakartvele ir jis greitai tapo pasipriešinimo judėjimo simboliu. Demonstrantai į gatves išėjo nešini plakatais su citatomis iš spektaklio. Kūrinyje skambančios temos – Kalba, Gėda, Propaganda – puikiai atspindėjo pasipriešinimo, revoliucijos tematiką ir kalbos vaidmenį politikos formavime.
Po premjeros valdžios institucijos pradėjo koordinuotą kampaniją prieš šį pastatymą, sukiršindama visuomenę. Šio spektaklio nebegalima rodyti Sakartvele – tik užsienyje. Tbilisio teatro rengėjai kreipėsi į tarptautinę teatro bendruomenę, nes šis festivalis yra teatrų tinklo „Prospero New“ narys, prašydami palaikyti jų poziciją ir menininkus. Festivalis sulaukė net 51 delegacijos iš skirtingų pasaulio šalių (Europos ir Azijos) dėmesio. Sulaukta vienabalsio palaikymo. Netrukus turėtų pasklisti viešas palaikymo Sakartvelo menininkams laiškas.
O dabar norisi grįžti į Lietuvą. Rugsėjo 25 d. teko dalyvauti spontaniškame ir labai kultūringame kultūros lauko darbuotojų proteste prie Kauno miesto savivaldybės ir dar tą patį vakarą žiūrėti „Powszechny“ teatro iš Varšuvos spektaklį „Mein Kampf“ pagal Adolfą Hitlerį, kurį režisavo talentingas ir drąsus menininkas Jakubas Skrzywanekas. Nejauku buvo sekti nacistinės ideologijos tekstus, kurie šiandien atsikartoja skirtingų pasaulio politikų lūpose. Ir koks sutapimas! Viešnagės Kaune dienomis atskriejo žinia, kad šis spektaklis gali būti rodomas paskutinį kartą, o kiti nepatogūs Skrzywaneko kūriniai šalinami iš repertuaro. Bet jau kitą dieną gavome žinių, jog spendimas dėl „Mein Kampf“ gali būti pakeistas. Lenkijoje ir rinkimai, ir dažnai besikeičianti teatro vadovybė lemia vieną – vyksta nelojalių darbuotojų valymas ir finansinis atgrasymas.
Ir dar vienas rakursas – Ukrainos menininkai. Spalio 2 d. NKDT gastroliuos Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis dramos teatras su spektakliu pagal Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“, režisierius Ivanas Uryvkis. Tas šventas žodis „žemė“ suvienijo dvi tautas ir teatrus – 2022 m. šis spektaklis sukurtas Kaune, o dabar išvysime jo ukrainietišką versiją. Karas užgrūdino ir, kaip keistai beskambėtų, atgaivino Ukrainos teatrą, menininkus, atrandančius savus autorius, kuriančius aidint pavojaus sirenoms ar požeminėse scenose. Toji vienybė sustiprino jų poziciją ir balsą pasaulyje.
Spalio 8 d. sulauksime svečių iš Kroatijos, Ivan Zajc Kroatijos nacionalinio dramos teatro, su spektakliu „Banginio pilve“. Tai stiprus, provokuojantis ir aktualus spektaklis apie migraciją, tapatybę ir žmogiškumą. Ar susimąstome, kad sienos ir biurokratija gali perbraižyti žmogaus gyvenimą? Tai temos, į kurias turime įsiklausyti, nebijoti pažvelgti.
Šiandien Lietuvoje vyksta kultūros lauko pažeminimas – minioms protestuojant prie prezidentūros, Kultūros ministru paskirtas „Nemuno aušros“ kandidatas. Kultūros bendruomenė yra skaidoma, kiršinama, bet išlieka vieninga. Jos atkaklumas ir vieninga pozicija spalio 5 dieną išaugs į įspėjamąjį streiką „Tai gali būti paskutinis kartas“. Jo vienijantis motyvas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“.
Artimiausiu metu paskelbsime apie įspėjamojo streiko veiklas.
Palaikymą kviečiame išreikšti pasirašant peticiją:
Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas
