Apie Ireną Vainorienę girdėjo kone kiekvienas, kam teko susidurti su Kauno Jono Basanavičiaus gimnazija. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, praėjusiais metais išrinkta „Metų Mokytoja“, jau daugiau nei tris dešimtmečius įkvepia mokinius ne tik mylėti kalbą, bet ir jausti jos prasmę, praneša Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra.
Įžengus į I. Vainorienės klasę, žvilgsnį patraukia ant sienos užrašyta sentencija: „Jei kalbi, tegu žodžiai būna gražesni už tylą.” Ši frazė – tarsi jos darbo kredo ir drauge tylus priminimas, kad kiekvienas žodis turi svorį – kaip ir pagarba, kuri nuo jo prasideda.
Žinoma pedagogė moko mokinius ne tik kalbos taisyklių, bet ir vertybių, kurios taip pat išreiškiamos kalba – pagarbos, sąmoningumo, gebėjimo matyti žmogų už žodžių. Jos vedama pirmoji pamoka prasideda pokalbiu apie savivertę ir žmogiškąsias vertybes, o tai – tiesioginis kelias į įtrauktį ir empatiją, kurias šiandien skatina ir moksleivių piešinių konkursas „Pagarba – tavo kalbos spalva“.
Lietuvių kalbos mokytoją metodininkę I. Vainorienę, kasmet paruošiančią po keliolika šimtukininkų, pakalbinome apie tai, kaip kalba formuoja požiūrį į žmogų su negalia, kaip keičiasi jaunosios kartos kalbiniai įpročiai ir kodėl pagarbūs žodžiai gali būti galingesni už bet kokią pamoką.
– Jūsų patirtis pedagogikoje įspūdinga – jau 33-ejus metus dirbate mokykloje. Kaip keitėsi jaunimas ir jų kalba per tą laiką?
– Dabar toks laikas, kai vis daugiau domiuosi psichologija, neuroedukacija. Tai padeda pažinti, suprasti, prisijaukinti ir prakalbinti jauną žmogų, tada prasideda abipusis tikėjimas ir pasitikėjimas.
Ir prieš trisdešimt metų, ir dabar augantis žmogus daugiausiai mokosi iš pavyzdžių – ne kalbų, bet veiksmų, elgesio. Taip veikia veidrodiniai neuronai. Pripažinkime, ne patys vaikai sugalvojo realų laisvalaikio gyvenimą pakeisti virtualiu. Ir čia, pirmiausia, šeimos atsakomybė. Labai nepatogi tiesa, ar ne?
Pasikeitęs gyvenimo būdas, vis labiau tampantis virtualus, daro įtaką ir kalbai, kuri apibrėžia ne tik mūsų buitį, bet ir būtį, tapatybę. „Pradžioje buvo Žodis“, – esame girdėję ne kartą. Mano darbo medžiaga – taip pat žodis. Iš jo lipdome sakinį, kuris turėtų taikliausiai iliustruoti mintį. Atsargiai (vengdama tiesioginės didaktikos), bet dažnai kalbu apie kuriamąją ir griaunamąją žodžio galią – tiesiog diskutuojame, kaip kalbame, kaip rašome žinutes, ką transliuojame apie save ir kitą bendraudami, rašydami. Ką mąstau, tą kalbu, tą rašau.
– Pirmąją pamoką su naujais mokiniais pradedate pokalbiu apie savivertę. Kokią įtaką jauniems žmonėms daro kalba ir mūsų vartojami žodžiai?
– Pokalbis apie savivertę per pirmąją pamoką yra tarsi atskaitos taškas visam mūsų bendravimui tiek per pamokas, tiek po jų. Norėčiau, kad jis taptų ir gyvenimo leitmotyvu. Tik tas, kuris vertina save, gerbia ir kitus. Taip mokome namuose, ta pati taisyklė galioja ir mokykloje, ir ją baigus. Savivertė neatsiejama nuo vartojamos kalbos.
– Esate geriausių Lietuvos mokytojų penketuke, kasmet paruošiate po keliolika šimtukininkų. Kaip manote, kas šiandien svarbiau: taisyklinga kalba ar pagarbi kalba?
– Neseniai skaičiau filosofo Byung-Chul Han knygą „Nuovargio visuomenė“, kurioje kalbama apie tai, kaip mes tampame pasiekimų visuomene, kuri naikina save psichologiškai. Interpretuodama filosofo mintį gali pasakyti, kad šimtukai nėra tikrasis mokymo tikslas, man svarbiau pats mokymo ir mokymosi procesas – ką skaitome, kaip nagrinėjame, svarstome. Kalba mūsų įrankis ir galimybė būti labiau žmogumi, todėl kartais nieko tokio, jeigu kalba būna ne tokia taisyklinga gramatiškai, daug svarbiau, kad visada išliktų pagarbi.
– Kaip vertinate tokias iniciatyvas kaip „Pagarba – tavo kalbos spalva“? Kas, Jūsų manymu, gali padėti keisti visuomenės požiūrį ir skatinti pagarbos kalboje kultūrą?
– Taigi, moksleivių piešinių konkursas ,,Pagarba – tavo kalbos spalva“ – dar viena graži galimybė auginti jautrų, empatišką jauną žmogų, patvirtinant, kad kalbėti galime ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Metaforišką kalbinį mąstymą sujungus su vizualiniu kūrybiškumu galima laimėti labai daug – tiek konkurso dalyviai, tiek žmonės su negalia užmezga meninį dialogą, nes vieni apie kitus pagalvoja. Piešiantieji bando rasti taikliausią, jautriausią minties išraišką, perduodančią žinutę tiek žmonėms su negalia, tiek visiems kitiems, kurie, gerbdami save, lygiai taip pat pagarbiai mokosi žiūrėti į aplinkinius.
– Ką Jums pačiai reiškia „pagarbi kalba“? Tai žodžiai, ar labiau požiūris į žmogų?
– Pagarbi kalba, mano manymu, pirmiausia neatsiejama nuo pagarbos sau. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename tuštybių mugėje, kai svarbiau parėkauti, pašūkalioti, parašyti kokį komentarą, nesigilinant į pasekmes. Tokios viešos emocinės iškrovos negalėčiau pavadinti pagarbia kalba. Apie neapykantos kalbą, trunkančią dvi minutes, rašė Dž. Orvelas. Realybėje atrodo, kad ta Orveliškas dviminutė nebeturi pabaigos. O vaikai viską mato, stebi ir … mokosi, kartoja tuos pačius modelius.
– Kaip, Jūsų manymu, keičiasi kalba, kai į klasę ateina mokinys su negalia? Ar tai kitus būti labiau empatiškais?
– Visai kitokią bendravimo, kalbėjimo ir susikalbėjimo situaciją išgyvename, kai į klasę ateina vaikų su negalia ar individualiais ugdymosi poreikiais, susijusiais su negalia. Čia ypač svarbus aukščiausių švietimo institucijų, atsakingų už tinkamų mokymo priemonių, ugdymo sąlygų sudarymą, vaidmuo. Kai klasės vaikai matys, jog mokytojo padėjėjai, pagelbėdami vaikams su negalia, padeda ir mokytojui garantuoti sklandų pamokos darbą su visa klase, tik tada jie mokysis empatijos ir pagarbos. Visi mes, būdami autentiški, turime sutilpti ne tik po ta pačia saule, bet ir tame pačiame kabinete. Reikia ne tik sutilpti, bet ir mokytis – tiek akademinių žinių, tiek gyvenimo. Deja, kol kas mokytojas dažniausiai primena Don Kichotą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando įveikti vėjo malūnus.
– Ką apie pagarbą, empatiją ir gebėjimą priimti „kitokį“ kalba literatūros kūriniai? Koks jaunimo požiūris atsiskleidžia, apie tai diskutuojant klasėje?
– Dėstant literatūrą lengva kalbėti apie pagarbą, empatiją ar ,,kitokį“ žmogų. Atrodo, nagrinėjame veikėjų charakterius, bet iš tiesų mokomės gyventi, narpliojame žmonių santykius. Viena iš stipriausių knygų, kuri sukrečia ir prakalbina net tyliausius – aktoriaus M. Repšio knyga „Heraklis Nr. 4“. Prisidengęs Heraklio vardu autorius kalba apie savo problemas – bipolinį sutrikimą, darboholizmą, perfekcionizmą ir net suicidines mintis. Gimnazistai labai jautriai reaguoja į veikėjo išgyvenimus, svarsto, kaip vaikystės traumos gali paveikti suaugusiojo gyvenimą.
– Ką, Jūsų manymu, reiškia šiandien būti lietuvių kalbos mokytoju – kalbos saugotoju ar žmogaus formuotoju?
– Kalba, kaip ir žmogus, gyvena laike. Nereikia jos izoliuoti, uždaryti ar sterilizuoti. Tegu ji būna laisva, tegu gyvuoja tie žodžiai, kuriuos sąmoningai vartoja save gerbianti visuomenė. O lietuvių kalbos mokytojas per žodį formuoja žmogų, moko jį kritiškai mąstyti, pažinti save ir pasaulį.
– Kaip reaguoja mokiniai, kai kalbama apie įtrauktį ar negalią – su smalsumu, nejaukumu, abejingumu?
– Kalbėdami, diskutuodami apie literatūroje, filmuose ar spektakliuose vaizduojamą pasaulį, veikėjų santykius pasukame pokalbį ir apie realų gyvenimą. Mokiniams ypač įdomu ieškoti paralelių, prieštarų, kai kalbame apie „kitokį“ žmogų. Aiškindamiesi metafora tapusią sąvoką gimnazistai pamini ir žmones su negalia. Pokalbis tampa ypač jautrus, nes kalbamės apie bendravimą bei suvokimą, kur slypi riba tarp pagarbios pagalbos ir tuščio gailesčio, tarp empatijos ir žeidžiančio požiūrio į žmogų. Ir vėl ieškome žodžių, kaip užmegzti ryšį, kaip neperžengti orumo ribos. Aiškinamės, kuo skiriasi sąvokos žmogus su negalia ir neįgalus žmogus. Mokiniai nustemba, kaip kalba, pavartotas žodis gali keisti požiūrį į žmogų – pirmuoju atveju pirmiausia įvardijame žmogų, o antruoju – iš žmogaus tarsi atimame jo orumą, išskiriame iš visuomenės kaip mažiau vertingą.
– Kaip manote, kiek svarbu ugdymo procese kalbėti apie negalią ir įtrauktį?
– Akademinio ugdymo procese pokalbių šiomis temomis labai reikia, nes dalydamiesi savo mintimis gimnazistai ne tik mokosi būti sąmoningesni, brandesni, jautresni šalia esančiam, bet ir griauna įsisenėjusius stereotipus. Atrodo, kad tokios atviros akimirkos sustabdo kasdienę rutiną, jaunas žmogus daugiau įsigilina į save, pažįsta ir bendraklasius, tampa drąsesnis susidūręs su gyvenimo įvairove. Pasakiau „susidūręs“ ir pati suabejojau. Gal ne susiduriame, o susitinkame, gyvename kartu, laikydamiesi tų pačių moralinių principų, priimdami, „mylėdami savo artimą kaip save patį“.
Žinoma, šios gyvenimo pamokos trunka ne 45 minutes, jų neįrėmina joks skambutis ar egzaminas. Manau, dar reiks nemažai laiko, kad, pasak filosofo A. Šliogerio, taptume dvasios aristokratais – oriais, pagarbiais sau ir kitiems, atsakingai kuriančiais tiek dvasinį, tiek fizinį santykį su pasauliu.
– Ką reikėtų keisti visuomenėje, kad apie negalią kalbėtume drąsiai, bet pagarbiai?
– Kalbant apie negalią, pirmiausia reikia drąsos kalbėtis. Tik dialogas gali sujungti įvairias visuomenės grupes. Kūrybiškai mąstantys socialiai brandūs žmonės kuria įvairius projektus ir provokuoja visuomenę neužsidaryti savo stereotipų ar socialinių burbulų kiaute. Sveikintinas LRT projektas, kur kalbinami įvairūs žmonės (,,Ko nesakyti?“). Man atrodo, kad mokiniai jau yra ta karta, kuri gali užaugti taip, kad nereiktų pokyčių – juos galime mokyti tikrųjų, bendražmogiškųjų vertybių. Juk veidrodiniai neuronai savo darbą dirba be pertraukų. Galbūt skamba truputėlį ironiškai, bet tiesa yra tokia, kad klaidas taisyti kartais sunkiau, negu iš karto neišklysti iš kelio. Ir vėl grįžtu prie savivertės, nes ji neatsiejama nuo pagarbos kitam.
Užbaikite sakinį: „Pagarba prasideda – nuo minties, nes tik sąmoningumas suteikia turinį mūsų gyvenimui…“
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra kviečia visus Lietuvos moksleivius prisijungti prie nacionalinio piešinių konkurso „Pagarba – tavo kalbos spalva“, siekiant kartu skatinti negaliai jautrios kalbos vartojimą, pagarbą ir įtrauktį. Juk kiekvienas žodis turi galią kurti.
Darbai laukiami iki lapkričio 9 d.
Daugiau informacijos ir registracija – šioje nuorodoje.
