Blizgančios suknelės, dainų plokštelės, besisukantis disko rutulys ir net Benjamino Gorbulskio dainoje „Mėlynos gatvelės“ apdainuoti kaktusai ant palangės pasitinka naujos Miko ir Kipro Petrauskų namų ekspozicijos „Estrada. Svajonės kaina“ lankytojus. Čia atskleidžiama kaip formavosi lietuviška estrada ir su kokiais iššūkiais ji susidūrė.
Parodoje eksponuojami dainininkų sceniniai kostiumai, papuošalai, nuotraukos, kiti asmeniniai daiktai, koncertų afišos, knygos, žurnalai. Eksponatus lydi garsiniai pasakojimai. Paroda koncentruojasi į laikotarpį nuo Lietuvos estradinio orkestro įsikūrimo 1957 m. iki 1990-ųjų.
Pradėdavo nuo saviveiklos
Parodos kuratorė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų muziejininkė Deimantė Kondrotaitė pasakojo, kad estradą – dainas, šokius, humoro numerius – atlikdavo profesionalai ir saviveiklininkai (mėgėjai). Estrados muziką kurdavo profesionalūs kompozitoriai. Atlikėjai karjerą pradėdavo nuo saviveiklos kolektyvų mokykloje, universitete, kultūros namuose ar darbovietėje. Tai atsispindi ir kolektyvų pavadinimuose, pvz.: Radijo gamyklos ansamblis, Projektuotojų moterų choras, Pavyzdinis choras „Banga“ ir kt.
Pasiekęs tam tikrą profesionalumo lygį, kolektyvas galėdavo gauti pavadinimą, pvz., Pavyzdinis estradinis orkestras tik po šimtojo koncerto gavo vardą „Oktava“ (vadovas Mindaugas Tamošiūnas).
Muzikantai varžydavosi festivalyje „Baltijos jaunystė“, „Kauno pavasaris“, „Gintarinė triūba“, estradinės dainos konkurse „Vilniaus bokštai“ ir kt. Laimėjus „Vilniaus bokštų“ konkursą muzikantai galėdavo įrašyti plokštelę, gaudavo galimybę išvykti gastroliuoti į užsienį ir filmuotis televizijoje.
Aukščiausias laiptelis estrados muzikantams buvo priklausymas Lietuvos valstybinės filharmonijos kolektyvams: „Vilniaus aidai“, „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Estradinės melodijos“. Beje, nors scenoje spindėdavo, nulipę nuo jos muzikantai susidurdavo su įvairiais iššūkiais, štai ansamblio „Estradinės melodijos“ vadovas Juozas Tiškus net ėmė paskolą, kad galėtų įsigyti elektrinį sintezatorių.
Kūrybą gniaužė cenzūra
Paroda atspindi įtemptą sovietmečio muzikantų būseną – jie buvo nuolat kontroliuojami valdžios. „Transliuoti leidžiama“ – be šio Glavlito antspaudo joks turinys nepatekdavo į eterį. Valdžia cenzūruodavo muziką, dainų tekstus, repertuarą. Visa tai įvertindavo apžiūrose ir jei patvirtindavo – duodavo leidimą koncertuoti viešai.
„Dainų tekstai turėjo šlovinti partiją ir „socialistinius pasiekimus“, kalbėti apie gamtą ar nekaltą meilę, bet vengti religinių bei patriotinių temų. Muzika turėjo būti paprasta, suprantama masėms – už modernius, vakarietiškus ar minorinius kūrinius griežtai kritikuota“ , – rašoma parodoje.
Buvo prašoma kurti novatoriškai, bet ne per daug, nes jei skambės per daug vakarietiškai – netiks. Menininkus labai gelbėjo liaudies kūryba, kompozitoriai imdavo liaudies dainos žodžius ir pritaikydavo savo sukurtą muziką.
„Tarybinis artistas neturėjo vietos individualizmui, religijai ar kritiniam mąstymui. Jaunajai kartai turbūt sunku įsivaizduoti, ką tai reiškia, bet anuomet taip buvo“, – komentavo muziejininkė D. Kondrotaitė.
Kontroliavo ir išvaizdą
Estrados atlikėjai turėjo paklusti ir išvaizdos taisyklėms. „Moterims buvo leista nešioti ne trumpesnius sijonus nei iki kelių, iškirptė – tik nedidelė, o vyrai turėjo nusikirpti plaukus trumpai. Bet juk visi norėjo kopijuoti ilgaplaukius „Bitlus“! „Nerijos“ ansambliui prieš koncertą Rusijos gūdumoje atėjo ir pasakė, kad muzikantai privalo nusikirpti plaukus trumpai ir nusiskusti ūsus, kitaip jų į sceną niekas neišleis. Sovietmetis stipriai gniaužė žmogų, net esantį scenoje“, – pabrėžė muziejininkė D. Kondrotaitė.
Dar vienas nustebinęs dalykas – figūros standartai. „Mane šokiravo, kad Birutė Dambrauskaitė ir Vitalija Katunskytė gavo raštišką įspėjimą, jog jų balso tembrai ir išvaizda netinkami scenai. Abi jos sovietmečiu buvo ne itin pageidaujamos didžiojoje scenoje, nors jų balsai buvo unikalūs“, – pabrėžė parodos „Estrada. Svajonės kaina“ kuratorė.
Parodoje dėmesį traukia sovietinis daugiabutis, simbolizuojantis, kad po vienu stogu anuomet gyveno kompozitoriai, muzikantai, atlikėjai, poetai, roko ir „Bitlų“ klausantis jaunimas bei – partiniai veikėjai.
Bandė priešintis
Estrados atstovai stengėsi priešintis sistemai – kūryboje įpinti laisvės žodį, atlikti peržiūros nepraėjusius kūrinius viešai. Tai nelikdavo nepastėta – reglamentavimų nesilaikę ir nepatvirtintus kūrinius koncertų metu grodavę kolektyvai gaudavo papeikimus. Tai galėdavo atsiliepti jų tolimesnei karjerai.
„Bet klausytojai norėjo geros, kokybiškos muzikos, o ne tos propagandinės, ideologizuotos. Muzikantai gudraudavo: parengdavo programą peržiūrai, o koncertuose atsipalaiduodavo. Iki maždaug 1987 m. žodis „Lietuva“ dainose buvo draudžiamas. Estrados legenda Mikas Suraučius pasakojo, kad jam dainuojant dainą priėjo cenzorius ir liepė tos dainos nebedainuoti, nes ji skatina patriotinius jausmus. Bet kai muzikantai pamatydavo, kad kontrolieriaus nebėra – vėl užtraukdavo savo norimą repertuarą“, – pasakojo D. Kondrotaitė.
Kun. Karolis Petravičius iš Vydmantų parapijos, artimai draugavęs su Nelly ir Arvydu Paltinais pasakojo, kad N. Paltinienė Klaipėdos restorane net sovietmečiu dainuodavo „Ave Maria“, nors religinė tematika buvo draudžiama.
Koncertavo Afrikoje, Australijoje
Estrados koncertus vesdavo konferansjė – vedėjas, pristatantis kūrinius ir paaiškinantis programos eigą. Jis užmezgdavo ryšį tarp atlikėjų ir publikos, įterpdavo komiškų intarpų, net priversdavo žiūrovus paprašyti biso. Žinomas Lietuvos konferansjė – legendinis estrados artistas, humoristas Juozas Zavaliauskas. Įdomu, kad estradinių koncertų metu pasirodydavo ir cirko artistai, kartais – dresuoti šuniukai.
Estrados artistai vykdavo į gastroles Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Estijoje. Žinoma, tik su valdžios leidimu. Vėlyvuoju sovietmečiu pavyzdinis „Nerijos“ kolektyvas buvo išsiųstas koncertuoti į Mozambiką, o dainininkė Nijolė Ščiukaitė 1979 m. net surengė solinį koncertą Australijoje.
Į užsienį valdžia neišleisdavo tų, kurie svetur turėjo giminaičių, taip pat, jei šeimoje buvo tremtinių bei tų, kurie pasisakydavo prieš sovietų valdžią. Tuomet jie užsienį matydavo kaip savo ausis.
„N. Ščiukaitė išvažiavo, bet jos vyro Juozo Tiškaus neišleido. „Kopų balsų“ vadovo Arvydo Paltino su žmona Nelly Paltiniene į užsienį koncertuoti irgi neišleido, nes jo tėvai gyveno Vokietijoje. Gal bijojo, kad emigruos?“, – svarstė muziejininkė.
Atgimimas atnešė stiprių permainų
Maždaug 1986-1987 įvyko roko muzikos sprogimas, atlikėjai ieškojo naujos kalbos, ko senoji estrada nebegalėjo padaryti, ėmė kurtis naujos grupės, pvz., „Antis“, muzika tapo protesto forma, laisvės šauksmu. Žmonės traukė į Roko maršus per Lietuvą, Sąjūdžio aikštes, kur skambėjo patriotinės dainos. Pamažu atgimimo laikotarpiu senuosius estrados grandus pakeitė jaunoji karta.
Tačiau estrada tebegyva, ji perdainuojama, interpretuojama. Ne per seniausia programą „Kai susitinka Dolskis ir Gorbulskis“ pristatė dainininkai Evelina Sašenko ir Rafailas Karpis, taip pat estrados kūrinius atlieka Liudas Mikalauskas, Marius Jampolskis su Irūna Puzaraite, Saulius Prūsaitis ir kiti. Estrados remiksai kuria atlikėjas Sauben (Saulius Bendikas), o naująją lietuvišką estradinę muziką kuria grupė „Superkoloritas“.
Nuo suknelių iki bumerango
Ekspozicijoje pateikiama daug estrados atlikėjų asmeninių daiktų. Visus juos kviečiama lėtai, įdėmiai apžiūrėti.
Parodoje už stiklo matyti dainininkės Nijolės Ščiukaitės porcelianinis kavos servizas „Karolina“, parsivežtas iš gastrolių Lenkijoje XX a. 7-8 deš. ir bumerangas iš gastrolių Australijoje; Nelly Paltinienės papuošalų dėžutė iš Vokietijos; kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio peleninė, 1978 m. parsivežta iš Australijos; taip pat matyti Stasio Povilaičio peteliškė ir kamerbandas (smokingo diržas) bei sąsagos; dainuojamosios poezijos pradininko Vytauto Kernagio akiniai.
Didžiuliuose stenduose eksponuojama dainininkės Nelly Paltinienės sceninė suknelė, vilkėta XX a. 8-9 deš., Kęstučio Ignatavičiaus ansamblyje „Versmė“ 1976-1982 m. vilkėtas sceninis kostiumas bei Monikos Liu suknelė, vilkėta Eurovizijos dainų konkurse 2023 m., dainuojant dainą „Sentimentai“.
Kaip sovietinio deficito simbolis pateikiamas stiklainis, vandens šildymo spiralė ir bananas – objektai, lydėję muzikantus gastrolių metu.
Lankytojai išvys juostinį magnetofoną „Nivico“, priklausiusį Juozui Tiškui ir legendinį nešiojamąjį televizorių „Šilelis 401 / 401 D“, pagamintą Kauno radijo gamykloje 1973-1975 m.
„Buvo labai sunku gauti eksponatus, ieškojau po visą Lietuvą. Jų atkeliavo net iš Palangos ir Veisiejų, kur Vidas Kavaliauskas yra įrengęs pirmąjį Lietuvoje estrados muziejų“, – pažymėjo D. Kondrotaitė.
Renka eksponatus
Parodos „Estrada. Svajonės kaina“ rengėjai praneša, kad ekspozicija veiks bent penkerius metus. Visą tą laiką bus kaupiama informacija apie lietuvišką estradą, renkami po visą Lietuvą išsibarstę eksponatai.
„Juos labai sunku gauti, muziejuose nėra. Sovietmečiu nebuvo aktualu kaupti estrados atlikėjų daiktus. Daugelis viską išmetė, kai kas pateko į kolekcionierių rankas. Nekantriai laukiame su lietuviška estrada susijusių eksponatų, kad žmonės dovanotų juos muziejui ir taip atminimas išliktų ateities kartoms. Labiausiai domina estrados daiktai iš 1950-2000 m. laikotarpio“, – sakė muziejininkė D. Kondrotaitė.
Parodą planuojama eksponuoti apie penkerius metus. Eksponatai bus vis keičiami, ypač atlikėjų suknelės, kostiumai.
