Viešojoje erdvėje netyla jaunų žmonių pasisakymai prieš privalomąją karo tarnybą – susidaro įspūdis, kad mūsų jaunimas nepatriotiškas ir silpnas. Tačiau taip tikrai nėra ir to įrodymas 28-erių metų dainininkas ir vienas iš „Harmonijos renginiai“ įkūrėjų kaunietis Gytis Murauskas. Jis ne tik atlieka patriotines dainas, bet ir priklauso Šaulių sąjungai, puoselėja patriotiškumą savo kasdienybėje ir tiki, kad Lietuva – ne tik praeitis ir istorija, bet ir dabartis, už kurią esame atsakingi visi.
– Esi vienas iš „Harmonijos renginiai“ įkūrėjų ir dainininkų. Savo programoje turite tokius koncertus kaip „Maestro Vytauto Kernagio muzikos keliu“, „Šimtmečio dainos Lietuvai“, kur skamba patriotinės, partizaninės, tautinio atgimimo ir kitokios Lietuvai svarbios dainos. Kodėl pasirinkai dainuoti tokias dainas? Ką tai tau reiškia?
– Mėgstu senesnę lietuvišką muziką, ypatingai patriotines, partizanines ir tautinio atgimimo dainas. Šiose dainose atrandu labai daug savęs, nes man artimos vertybės, kurios perteikiamos tose dainose. Manau, kad gyvenimas kaip ratas, kurio įvykiai vis atsikartoja, tad kas buvo aktualu tarpukariu, aktualu ir šiandienos žmogui. Dainuodamas aš įgalinu save ir išreiškiu tai, kas man svarbu. Kai kurie tekstai, sukurti prieš 100 metų, lygiai taip pat aktualūs ir šiandien.
Per savo muziką noriu klausytojus tarsi su laiko mašina nunešti į Lietuvos praeitį, leisti pajusti tą laikmetį ir padėti suprasti, kokia Lietuva didi, kad ja galima ir reikia didžiuotis. Manau, kad muzika ir apskritai menas gali padėti jaunimui, žmonėms formuoti sąmoningumą ir meilę Tėvynės atžvilgiu. Muzika palengvina priėjimą prie tautinės savimonės.
– Ką tau reiškia meilė tėvynei? Iš kur tai pas tave?
– Visų pirma, meilę tėvynei man įskiepijo tėvai, artimieji – jų rodomas pavyzdys. Mano senelis buvo sąjūdžio narys, kuris iki pat savo gyvenimo galo puoselėjo lietuvybę ir visa širdimi šventė valstybines šventes. Pavyzdžiui, jau gulėdamas mirties patale, ligoninėje, prieš pat Sausio 13-ąją, jis paprašė, kad būtinai sudalyvaučiau minėjime ir atneščiau jam neužmirštuolių.
Mano mama – istorijos mokytoja, daugybę metų šoko tautinius šokius. Ten ir susipažino su tėčiu. Tėtis 2009 m. su „Ambersail“ komanda jachta plaukė aplink pasaulį ir kvietė viso pasaulio lietuvius giedoti himną liepos 6-ąją. Vyresnysis brolis – Šaulių sąjungos narys.
Tad augau šeimoje, kurioje valstybingumas ne teorija, o nuolatinių pokalbių apie valstybingumą ir pilietiškumą prie bendro stalo dalis ir to įrodymas kasdieniais darbais.
– Žinau, kad ir pats esi Lietuvos šaulių sąjungos narys. Kodėl nusprendei įstoti į Šaulių sąjungą ir ką tai tau reiškia?
– Esu Šaulių sąjungos garbės kuopos narys ir savanoriauju įvairiuose visuomeniniuose renginiuose. Būdamas studentu ieškojau, kur galėčiau surasti vyriškumo pavyzdžių ir puoselėti savo patriotizmą, tad Šaulių sąjunga neabejotinai tapo ta vieta. Čia gavau supratimą, kad nieko nėra „už dyką“: jei nori laisvės, taikos – būk pasiruošęs ir karui. Čia išmokau, kaip kritiniu atveju pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo šeima, artimaisiais, todėl tai man suteikia ramybės, kad ištikus nelaimei žinosiu, ką daryti. Žinoma, Šaulių sąjungoje išmokau, kaip elgtis su ginklais, todėl reikalui esant, galėsiu stoti į gynėjų gretas.
– Ką manai apie dabartinį jaunimą? Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugėja vis daugiau pasisakymų, kad jie negins Tėvynės, kad tai ne jų karas. Ką tu jiems pasakytum?
– Pirmiausia, manau, kad jaunimas labai skirtingas ir įvairus. Ir tai yra gerai, tai laimė, nes tai reiškia, kad gyvename demokratinėje visuomenėje, kur kiekvienas gali išreikšti savo nuomonę. Bet taip pat manau, kad jaunimą labai svarbu edukuoti ir ne bet kaip, o savo pavyzdžiu, savo gyvenimo būdu. Labai svarbu rodyti ir pasakoti, kodėl svarbu tą Tėvynę ginti.
Jaunimui didelę įtaką daro ir bendruomenės, kurios juos supa. Reikia parodyti, kokia prasminga veikla gali būti tokiose vietose kaip Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos skautų sąjunga, įvairios politinės organizacijos, puoselėjančios lietuvybę ir pan.
Aš manau, kad kiekvieno pilietiško asmens pareiga yra ginti tėvynę. Juk čia galėjai gimti, augti, išsimokslinti, kurti savo gyvenimą – imti visą gėrį, kurį suteikia tavo šalis. Jei tu nenori nieko duoti Tėvynei – tu paprasčiausiai nesi jos dalis. Tu esi kaip užsienietis. Imi laisvę ir galimybes, bet nenori atiduoti savo duoklės, tai egoizmas. Jei kuri čia savo gyvenimą, tai ir prisiimk atsakomybę.
Vienas iš dažniausių jaunimo pasiteisinimų, kodėl jie nenori eiti privalomosios karo tarnybos – atseit devyni mėnesiai laiko tarnaujant sužlugdys jų ateitį. Bet šiandien yra daugybė kelių ir alternatyvų, ką galima daryti: Krašto apsaugos savanorių pajėgos, Lietuvos šaulių sąjunga ir pan., tereikia surasti vietą, kur jausiesi naudingas ir galėsi realizuoti save.
Juk valstybė – tai aš. Ir tu. Ir kiekvienas iš mūsų. Jei nei vienas negins – nieko neliks. Ginti savo šalį – tai pareiga. Meilė. Ir atsakomybė. Aš neketinu gyventi okupuotoje šalyje, kur man bus primetinėjama kalba, papročiai, vertybės. Todėl, jei reikės – ginsiu. Ir ne dėl valdžios. O dėl žmonių. Dėl savo šeimos. Dėl savęs ir šalies ateities.
Source link
