Vis daugiau tėvų pastebi, kad jaunuoliai į kompiuterinius žaidimus panyra taip, jog nukenčia miegas, mokslai ir kasdieniai įpročiai. Specialistai pabrėžia – svarbiausia ne praleistas laikas prie ekranų, o tai, kokią įtaką žaidimai daro jaunuolių gyvenimui.
„Gal patarsite? Vaikas nesusikaupęs, yra labai jautrus, užsidaręs.Jei aš pradedu kalbėti, jam atrodo, kad aš vadovauju, kad verčiu pamokas daryti. Nieko jis nenori, jokių būrelių, apart kompiuterinių žaidimų žaidimo“, – feisbuke rašė kita mama.
Panaršę įvairias tėvų „Facebook“ grupes aptiksime nemažai panašių žinučių apie paauglius, kurie vis daugiau laiko praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Dėl to nukenčia jų miegas, valgymo įpročiai, o vėliau ir mokslai.
Kai kurie tėvai socialiniuose tinkluose šį vaikų polinkį žaisti vadina priklausomybe. 2019 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) į TLK-11 klasifikaciją įtraukė diagnozę „gaming disorder“ (žaidimų sutrikimas), kuri priskiriama elgesio priklausomybėms. Pagal TLK-11, problema laikoma klinikine tuomet, kai elgesys sukelia reikšmingą funkcionavimo sutrikimą ir tęsiasi ilgą laiką – paprastai ne trumpiau nei 12 mėnesių.
Vis dėlto šis laikotarpis gali būti trumpesnis, jei simptomai yra itin ryškūs ir sukelia didelę žalą asmeniniam, šeimos, socialiniam ar akademiniam gyvenimui.
Priklausomybė ar žalingas įprotis?
Ar nesaikingą vaizdo žaidimų žaidimą galime vadinti priklausomybe?
„Pagrindiniai požymiai – sunkumai kontroliuoti žaidimo trukmę ar dažnumą, dirglumas, nerimas ar liūdesys negalint žaisti, taip pat poreikis skirti vis daugiau laiko ar rinktis intensyvesnius žaidimus tam, kad būtų patiriamas pasitenkinimas. Ilgainiui žaidimas tampa svarbesnis už kitus interesus bei pareigas. Priklausomybei išsivysčius, žmogus tęsia žaidimą net tuomet, kai jau akivaizdžiai blogėja mokymosi ar darbo rezultatai, santykiai, miego režimas ar fizinė sveikata“, – teigia psichologė.
N. Bagdonaitė pastebi, jog priklausomybė kompiuteriniams žaidimams turi panašumų ir su kitomis visuomenėje pažįstamomis priklausomybėmis – elgesio, psichoaktyvių medžiagų priklausomybės formomis.
„Tai vyksta todėl, kad priklausomybė nuo žaidimų veikia tą pačią dopamino sistemą smegenyse: žaidimai, kaip ir psichoaktyvios medžiagos, aktyvina smegenų atlygio sistemą. Išsiderinusi dopamino sistema reikalauja vis daugiau laiko žaidimams, kad jaustumėme tą patį pasitenkinimą, o nesant galimybės žaisti pasireiškia abstinencijos simptomai – dirglumas, nerimas, liūdesys ir pan. Kaip ir kitoms priklausomybėms, priklausomybei nuo žaidimų būdingas apgaulingas „tik truputį“ ar „dar vieną kartą“ mąstymas, impulsyvumas ir vengimas susidurti su realiomis elgesio pasekmėmis“, – pastebi pašnekovė.
N. Bagdonaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Tiesa, ne visi specialistai mano, jog nesaikingą kompiuterinių žaidimų žaidimą tikslinga vadinti priklausomybės forma.
Pavyzdžiui, portalo „Kas vyksta Kaune“ kalbinta „Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė apie nesaikingą žaidimą siūlo kalbėti ne kaip apie diagnozę ar priklausomybę, o kaip apie probleminį naudojimą.
„Pagrindinis ir pats svarbiausias kriterijus – ne laikas, ne kiek laiko jaunuolis ar paauglys praleidžia prie kompiuterinių žaidimų, o kaip tas žaidimas veikia gyvenimo kokybę.
Problema yra tada, kai kompiuteriniai žaidimai išstumia kitas gyvenimo veiklas, tampa ne kažkokiu maloniu užsiėmimu, o streso malšinimu, emocijų reguliavimo būdu“, – probleminio naudojimo požymius apibūdina psichologė.
Nors prie kompiuterio praleidžiamas laikas nėra esminis faktorius, anot psichologės, pirmieji ženklai, rodantys, kad žaidimas tampa problema, yra susiję su savikontrolės trūkumu – žaidimas tęsiasi ilgiau negu planuota, paaugliai gali meluoti tėvams arba žaisti slapta.
„Dar labai daug pasako reakcija, kai paauglys negali žaisti kompiuterinių žaidimų, kaip jis reaguoja. Jis negali atsitraukti, pyksta, nervuojasi, jei yra priverstas atsitraukti. Tai reiškia, jog jau reikia išorinės pagalbos, nes paauglys negali susitvarkyti pats“, – pridūrė J. Smiltė Jasiulionė.
Jaunimas – rizikos grupė
Psichologai pabrėžia, jog kompiuterinių žaidimų žaidimas savaime nėra problema. Net jei žmogus prie kompiuterio praleidžia daug laisvo laiko, kol neprarandama kontrolė, toks laiko praleidimas negali būti laikomas probleminiu.
Be to, jaunimui kompiuteriniai žaidimai neretai tampa ne tik pramogos forma, bet ir būdu bendrauti su bendraamžiais.
„Kalbant apie šiuolaikinius paauglius, kompiuteriniai žaidimai yra bendravimo priemonė, nes jie ten labai daug bendrauja. To analogas būtų, kaip ankstesnės kartos vaikai žaisdavo kieme. Jeigu nėra probleminio vartojimo, tai kaip ir nėra problema. Tik kai kuriais atvejais gali būti sunku realybėje užmegzti santykius, bendravimą, patirti sėkmę“, – pastebėjo „Vaikų linijos“ psichologė.
J. S. Jasiulionė / J. Stacevičiaus, LRT nuotr.
Visgi, remiantis epidemiologiniais ir klinikiniais tyrimais, labiausiai pažeidžiama amžiaus grupė yra paaugliai (12–18 m.).
„Šiuo laikotarpiu jau minėtos svarbios smegenų sistemos, atsakingos už savikontrolę (prefrontalinė žievė) ir atlygio jausmą (dopamino sistema), dar vystosi. Be to, paauglystėje itin aktualūs tampa pritapimo ir tapatybės klausimai, todėl žaidimai gali tapti savivertės šaltiniu. Tyrimai rodo, kad probleminio žaidimo paplitimas tarp paauglių dažniausiai svyruoja nuo 2 iki 8 proc., priklausomai nuo šalies ir vertinimo kriterijų“, – paaiškina N. Bagdonaitė.
Tačiau pasakyti, kiek dažna ši problema, kol kas sunku. Epidemiologiniai duomenys Lietuvoje vis dar gana riboti.
„Vaikų linijos“ psichologė J. Smiltė Jasiulionė atskleidė, jog praėjusiais metais „Vaikų linija“ fiksavo apie 40 kreipimųsi, kai patys paaugliai įvardijo kompiuterinius žaidimus kaip problemą. Buvo užfiksuota dar 60 pokalbių, kai nepilnamečiai kalbėjosi apie kompiuterinius žaidimus, bet tai nebuvo pagrindinė pokalbio tema. Kasmet „Vaikų linija“ atsiliepia į maždaug 60 tūkst. kreipimųsi, tad šie skaičiai gali atrodyti gana nedideli.
Tačiau nesaikingas žaidimas gali būti pavojingas ir kitoms amžiaus grupėms. Kaip pastebi N. Bagdonaitė, vaikai iki 12 metų yra itin impulsyvūs, o susiformavus probleminiam žaidimui, tikimybė susidurti su priklausomybės ligomis vėlesniame amžiuje gali padidėti net keturis kartus.
Jauni suaugusieji (18-25 m.) taip pat gali piktnaudžiauti vaizdo žaidimais, ypač studijų ar gyvenimo pereinamuoju laikotarpiu, kai atsiranda daugiau laisvės, mažiau struktūros ir atsiskyrimas nuo šeimos. Moksliniai tyrimai nuosekliai rodo, kad probleminis žaidimas yra 2–3 kartus dažnesnis tarp vyrų nei moterų.
N. Bagdonaitė pastebi, jog besaikį žaidimą skatina ir kelios kitos aplinkybės – modernūs žaidimai kuriami taip, kad maksimaliai įtrauktų ir išlaikytų žaidėją. Be to, prie ekranų praleidžiamas laikas ypač paaugo COVID-19 pandemijos metu, o to pasekmės jaučiamos ir šiandien.
Siekia patenkinti poreikius
Kodėl kai kurie paaugliai taip įsitraukia į kompiuterinius žaidimus?
„Kas vyksta Kaune“ kalbinti psichologai teigia, jog problema yra paprasta – kompiuteriniai žaidimai padeda patenkinti poreikius, kurių paaugliai nesugeba patenkinti kitomis priemonėmis.
„Paauglių poreikiai yra baziniai, bendra žmogiški: dėmesys, poreikis priklausyti (kažkokiai grupei), savirealizacijos poreikis, pasitikėjimo, savigarbos, savivertės poreikis. Manau svarbu suprasti, kad niekada nėra vienos priežasties – visada yra priežasčių kompleksas“, – teigia J. Smiltė Jasiulionytė.
Lietuvis siekia kompiuterinių žaidimų rekordo / Asociatyvi / DELFI nuotr.
„Kitas svarbus poreikis, kuris gali būti tenkinamas žaidimų metu, yra kompetencijos ir galios patyrimas. Jei realioje aplinkoje žmogus dažnai patiria nesėkmes, kritiką ar bejėgiškumą, žaidime jis gali laimėti, pasiekti augimą, jaustis stiprus ar reikšmingas. Tai stiprina savivertę ir kompensuoja realybėje patiriamą bejėgiškumą. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ši patirtis dažnai lieka virtuali ir iliuzinė, nes nesuteikia auginančios, tikrosios gyvenimiškos patirties“, – priduria N. Bagdonaitė.
Tačiau nors kompiuteriniai žaidimai gali padėti patenkinti minėtus poreikius, nesaikingas žaidimas taip pat sukelia neigiamas pasekmes. Psichologai išskiria padidėjusį nerimo lygį, depresijos simptomus, miego sutrikimus, suprastėjusią emocinę reguliaciją, paradoksalu, tačiau gali didėti ir socialinė izoliacija.
Kompiuteriniai žaidimai taip pat gali turėti neigiamą įtaką ir fizinei sveikatai – sukelti galvos, kaklo ar nugaros skausmus, pabloginti regą, be to, sumažėja fizinis aktyvumas.
Padėti gali ir patys sau
Kaip jau minėjome, paaugliai kartais ir patys pastebi, jog praranda kontrolę. Tačiau pokalbiai tarp tėvų ir jų atžalų ne visuomet būna sėkmingi ir dėl netinkamai pasirinkto laiko. Arba tėvai problemą pastebi tik tada, kai žaidimas tampa sunkiai kontroliuojamu.
„Labai dažnai tėvų ir vaikų pokalbiai vyksta situacijose, kai tėvai nebegali tverti – nėra pasirenkamas ramus laikas. Sako, kad išmes kompiuterį, išjungs, ką kartais ir padaro.
Svarbu nemoralizuoti, nepradėti nuo konflikto, o bandyti suprasti, kalbantis apie jausmus – pavyzdžiui, pasiteirauti, ar mūsų paauglys grįžta susinervinęs iš mokyklos, taip galima prieiti ir prie žaidimų temos“, – pastebi J. Smiltė Jasiulionytė.
„Bet tokie pasakymai kaip „tau rūpi tik žaidimai“, „tau niekas daugiau neįdomu“, jie neatveria galimybių kalbėtis, šie pasisakymai jaunimui skamba kaip kaltinimai (…).
Reikia įdėti pastangų – nebūtinai pavyks pasikalbėti iš pirmo karto, reikia užauginti tokį santykį, kad paauglys norėtų kalbėtis“, – priduria specialistė.
Įtariant per didelį įsitraukimą į kompiuterinius žaidimus, psichologai siūlo kontroliuoti žaidimo laiką, vesti savistabos dienoraščius, sudaryti elgesio planus. Taip pat svarbu rasti alternatyvių veiklų – sportą, meninę kūrybą ir t.t.
„Reikia kelti realistiškus tikslus – jei turime x valandų žaidimo per dieną, nereikia kelti lūkesčio, kad sumažinsime per pusę. Pradėti mažinti laiką reikėtų po 15 minučių, po pusvalandį. Galima užbrėžti kitas raudonas linijas – gali žaisti, bet miego valandos turi būti apsaugotos. Reikia sugrąžinti po vieną aspektą – miestą, miegą ir t.t. Tie fiziologiniai poreikiai irgi labai viską išderina. Svarbu įgyvendinti vieną ar kitą pokytį, ne viską vienu metu“, – paaiškina pašnekovė.
Kadangi priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra elgesio, o ne medžiagų vartojimo priklausomybė, N. Bagdonaitė pastebi, jog dažniausiai pagalba teikiama psichologinio konsultavimo pagrindu, o gydymas yra kompleksinis ir individualus.
„Taikomos įvairios psichoterapijos formos – kognityvinė elgesio terapija (KET), Geštalto terapija, šeimos terapija, grupinė terapija. Esant lydintiems sutrikimams, pvz., depresijai ar nerimui, gali būti taikomas ir medikamentinis gydymas“, – pabrėžia psichologė.
