Dėl įsišaknijusių stereotipų kreiptis pagalbos vyrams dar gali būti sunku, tačiau psichologė-psichoterapeutė ir „Vyrų linijos“ įkūrėja Dovilė Bubnienė sako, jog per savo daugiametę patirtį mato didelius pokyčius. Vis daugiau vyrų renkasi ieškoti pagalbos, atviriau kalbėti apie savo jausmus – kartais jiems kalbėti apie jausmus gali būti ir lengviau, nei jų antroms pusėms.
Suklusti ir prisiminti apie problemas, kurios kamuoja priverčia ir negailestinga statistika.
Savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja – Higienos instituto duomenimis, nuo 2015 iki 2022 m. savižudybių skaičius sumažėjo kone per pusę. Tačiau, vyrai vis dar nusižudo keturis kartus dažniau nei moterys.
Nesprendžiamos vyrų psichologinės problemos pasireiškia ne tik rankos pakėlimu prieš save, bet ir smurtu artimoje aplinkoje, nuo kurio dažniau nukenčia moterys.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu UAB „Baltijos tyrimai“ praeitų metų lapkričio mėnesį atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, jog nuo smurto artimoje aplinkoje nukenčia kas penkta moteris ir kas dešimtas vyras. Šį balandį antrus metus iš eilės Lietuvoje minimas ir seksualinio smurto prevencijos mėnuo.
Nepaisant negailestingos statistikos, ilgą laiką specializuota pagalba vyrams buvo gana ribota. Ir šiandien tokios paslaugos daugiau teikiamos didžiuosiuose miestuose.
Pirmasis tokią pagalbą pradėjo teikti Vilniuje 2002 m. įkurtas vyrų krizių ir informacijos centras. Vėliau tokia pagalba pradėjo plėstis ir į kitus miestus – 2009 m. pradėjo veikti Kauno apskrities vyrų krizių centras, 2020 m. Klaipėdoje duris atvėrė Klaipėdos apskrities pagalbos vyrams centras.
Tų pačių metų pabaigoje dvi vyrams pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos – Kauno apskrities vyrų krizių centras ir Klaipėdos pagalbos vyrams centras – laimėję LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konkurse, pradėjo teikti nuotolinę kompleksinę pagalbą vyrams.
Emocinės pagalbos vyrams linijos – Vyrų linija“ ir „Nelik vienas“ pagalbą teikia ir šiandien. Nuo 2025 m. sausio 1 d. abi šios linijos įgyvendina vieną bendrą projektą „Kompleksinė nuotolinė pagalba visos Lietuvos vyrams“. Projektą remia LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Šiais telefonų numeriais galima skambinti visoje Lietuvoje, tad tokia galimybė ypač svarbi regionuose gyvenantiems ir sunkumus patiriantiems vyrams.
Kauno apskrities vyrų krizių centro direktorė Dovilė Bubnienė pasakoja, jog per savo ilgametę konsultavimo patirtį pastebi gana ryškius pokyčius. Anot pašnekovės, vyriškumas šiandien suvokiamas ne kaip dominavimo, bet kaip atsakomybės forma, be to, vyrai atviriau kalba apie savo jausmus.
Tačiau yra ir neraminančių tendencijų – tęstinė pagalba dažniausiai rečiau prieinama žemesnes pajamas uždirbantiems vyrams.
Apie vyrų emocinę sveikatą, Kauno apskrities vyrų krizių centro veiklą ir besikeičiantį vyriškumo supratimą kalbamės su Kauno apskrities vyrų krizių centro direktore, „Vyrų linijos“ įkūrėja, psichologe-psichoterapeute Dovile Bubniene.
– Su kokiomis problemomis dažniau susiduria vyrai, kurie kreipiasi į „Vyrų liniją“ ar į Kauno apskrities vyrų krizių centrą?
– Ryškėja tokios temos kaip santykių krizės, vienatvės, prasmės, fizinės sveikatos klausimai. Tos problemos tikrai gana įvairios – būna ir priklausomybių klausimai, neigiamas savęs vertinimas.
Kai kada pasitaiko ir seksualinės srities klausimų ar smurto artimoje aplinkoje tema, nors konsultuojant telefonu, ši tema yra retesnė, dažniau iškeliama bendraujant gyvai.
Daug metų dirbame su smurtaujančiais vyrais, tačiau telefonu apie smurtą artimoje aplinkoje labiau galime tik kalbėti, sunkiau vykdyti elgesio keitimo paslaugas. Šiuo atveju, terapinis darbas telefonu sunkiai įmanomas, bet galima pakonsultuoti ar nukreipti pagalbos ieškoti kitur.
– Kiek maždaug skambučių sulaukiate šiomis dienomis? Panašiai kiek ir anksčiau, daugiau?
– Priklauso nuo dienos. Pas mus „Vyrų linijoje“ vieną dieną budi tik vienas žmogus – ir tai tėra tik 4 valandos darbo dienomis. Tiek pat laiko budi ir Klaipėdos „Nelik vienas“ linija. Tiek galime skirti linijos palaikymui.
Būna dienų, kai sulaukiame tik trijų skambučių per tas keturias valandas. Bet būna ir dienų, kai kalbamės su vienu žmogumi ir jau girdime kito žmogaus skambutį. Pasitaiko ir praleistų skambučių – su šiais klientais taip ir nepavyksta pakalbėti.
Būna ir atvejų, kai vyrai skambina tada, kai mūsų linija neveikia. Tada ataskaitoje randame praleistų skambučių – būna ir penki, būna ir po dvylika. Vyrai gali skambinti ir naktį, kada tik nori – deja, mes dirbame gana trumpas valandas. Toks yra sunkumas.
– Paminėjote bent keletą skirtingų problemų. Pakalbėkime apie jas išsamiau. Minėjote santykių problemas – ar pastebėjote, kada vyrai dažniausiai kreipiasi dėl santykių problemų? Kai santykiai nutrūksta, ar susiduriant su rimtais sunkumais?
– Dažni abu variantai – nemažai skambučių sulaukiame iš vyrų, kurie susiduria su sunkumais santykiuose, bet skyrybos dar nėra prasidėjusios. Galbūt kalbama apie skyrybas, yra nesusikalbėjimas, vienas kito negirdėjimas.
Galbūt kai kuriais atvejais skambindami nori tiesiog išsikalbėti, išsakyti savo skausmą. Kai kada ir klausia dėl rekomendacijų, pasidalina savo asmenybės ypatumais.
Linijos darbo metu budi specialistai – psichologai arba psichologai-psichoterapeutai, taigi jie stengiasi prieiti ir prie truputį gilesnių aspektų. Kai kada vyrai tuomet pamato ir savo pačių ne patį geriausią indėlį į santykius.
Tuomet būna, kad arba nukreipiame pagalbos ieškoti pas specialistus, arba kitą savaitę perskambina kitas mūsų specialistas, suteikiant tęstinę pagalbą.
Tiksliai paskaičiuoti būtų sudėtinga, bet atsakant į klausimą, galėčiau pasakyti, jog daug vyrų skambina ir tada, kai santykiai tik pradeda klibėti – arba jaučiamas didelis emocinis nutolimas, arba bent jau patiriama sunkumų susikalbant.
– Gal teko pastebėti kažkokių panašumų, tarp tų vyrų kurie kreipiasi – kalbu apie jų išsilavinimą, socialinę padėtį. Gal dažniau kreipiasi tie, kurie užima aukštas su vadovavimu susijusias pareigas, ar darbe patiria daug streso?
– Yra šioks toks skirtumas su telefonine pagalba – kai mums paskambina, mes neklausiame, kokios žmogaus pareigos darbe ir panašiai, išskyrus kiek tai reikalingai konsultacijai.
Aišku, jei vyras pasakoja, kad turi problemų santykiuose su žmona, mes suprantame, kad jis yra vedęs. Arba jeigu sako, kad kurį laiką nedirba, mes suprasime, jog ko gero kurį laiką yra bedarbis.
Bet paprastai šios informacijos nefiksuojame, neklausinėjame – sužinome tiek, kiek tiesiogiai reikia konsultuojant. Todėl spręsti galėtume nebent abstrakčiai, pagal tai, kaip žmogus dėsto mintis, kokius žodžius naudoja. Tik tai būtų labai netikslus, subjektyvus vertinimas.
Tačiau prisimenant tiesioginį darbą krizių centre, kai žmonės atvykdavo pas mus į vietą konsultuotis, pastebėjome, jog aukštesnio išsilavinimo ir daug dirbantys vyrai ko gero dažniau kreipiasi pagalbos. Kalbant apie tęstinę pagalbą, psichoterapiją, nereikėtų pamiršti, jog šios paslaugos yra mokamos.
Nedirbantis ar finansiškai sudėtingiau gyvenantis žmogus negali sau to leisti. Be to, aukštesnio išsilavinimo vyrai dažnai ir geriau supranta psichoterapijos prasmę.
O vyrų linijos telefonu, kaip ir sakiau, skambina žmonės iš visos Lietuvos. Negali nei gyvai matyti žmogaus, nėra prasmės susirinkti ir visos informacijos apie jį – neaišku, ar jis skambins kitą savaitę, ar kitą mėnesį.
– Kiek dažnai aptariamos temos, susijusios su seksualumu? Pasitaiko atvejų, kai vyrai abejoja dėl savo seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, ar visgi vyrai tai daugiau išgyvena vieni?
– Konsultuojant telefonu šis klausimas nėra toks dažnas. Dažniau tenka susidurti su šiais klausimais bendraujant gyvai, kai žmogus mato su kuo kalba, jaučiasi konfidencialiau – mato, jog niekas kitas neklauso, nestebi.
Tačiau tikrai yra tekę turėti pokalbių su jaunais žmonėmis (vyrais, jei kalbame apie jų konsultavimą) kurie dvejoja ar yra pasimetę, išsigandę dėl savo atskleistos kitos orientacijos, negu iki šiol atrodė.
Pasitaiko ir atvejų, kai vyrai turi tam tikrų niekam nežalingų įpročių, kaip kad persirenginėti ir panašiai, neturinčių su kuo pasitarti tuo klausimu. Jie klausia, ar tai yra normalu, sveika.
Jeigu konsultuoja moteris, dažniau pasitaiko ir norinčių paplėtoti seksualinės srities temą. Tokiais atvejais stengiamės per daug neplėtoti, jei tai tėra tik žmogaus susidomėjimas.
– Ar tas susidomėjimas neglumina vyrų antrų pusių? Na pavyzdžiui, jei vyrams kyla klausimų dėl savo asmeninės orientacijos?
– Dažniausiai antra pusė ir yra paskutinis žmogus, kuris sužino. Jeigu skambina vyras šiuo klausimu, dažniausiai suprantame, kad kol kas jis niekam apie tai nėra pasakojęs iš savo rato žmonių. Užstrigęs, pasimetęs.
Visgi, socialinės tapatybės tema nėra tokia dažna.
–Vyrai kurie skambina į „Vyrų liniją“ nori būti tiesiog išklausyti (neturi su kuo pakalbėti), ar visgi ieško ir profesionalesnės, labiau struktūruotos pagalbos?
– Įvairiai būna. Kartais tiesiog nori pasikalbėti, nes dabar yra labai sunku, dabar kažkas įvyko, po ranka turi telefoną ir nori pasikalbėti.
Bet yra ir vyrų, kurie kelia labiau egzistencinius ar filosofinius klausimus – „gal mano požiūris blogas“, „gal mano įsitikinimai blogi, gal reikėtų kažkaip su tuo dirbti“.
Be abejo, tuomet kalbame apie rimtesnę pagalbą.
Kai kada turime klientų, kurie skambina kartą per savaitę, dažnai tam pačiam specialistui. Tokia nuotolinė pagalba, keičiant elgesį ar įsitikinimus, mąstymą, ji tikrai yra galima, jei pats vyras to pageidauja ir supranta, kad tai jam padės efektyviau ar kokybiškiau gyventi.
Bet kaip ir sakiau, būna ir tokių, kurie nori čia ir dabar emocijas išventiliuoti, išsisakyti. Tai irgi yra įmanoma, „Vyrų linija“ tinka abejiems atvejams.
„Vyrų linijos“ telefonu konsultuoja daugiau specialistai – psichologai, psichologai-psichoterapeutai ir teisininkas, kuris padeda išspręsti kažkokią konkrečią problemą, pakonsultuoti, padėti parengti kažkokį raštą. Teisininko darbas vyksta daugiau el. paštu.
– Kai vyrams nesiseka darbe ar dar kur nors, ką jie būna linkę kaltinti? Save, savo partnerį, feminizmą, visuomenę plačiąja prasme?
– Dalis vyrų nėra linkę kaltinti „kažko“ – tiesiog konstatuoja faktą, kad taip yra ir bando rasti kažkokį sprendimą.
Be abejo, yra ir tokių kurie ieško, ką kaltinti. O tada kaltinti gali bet ką – kaip ir Jūs minėjote, ir antrąją pusę, ir tėvus, ir visuomenę, tiek visą pasaulį, dėl visko, kas jiems blogo nutiko, tik ne save.
Sakyti, kad yra tik vienas vienintelis klientų tipas, būtų netikslu. Labai dažnai vyrai mato problemą, išsako, kad nori ją spręsti. Dažnai suveikia būtent toks racionalumas.
Žinoma, jau pradedant spręsti tą problemą, nebūtinai yra taip paprasta rasti sprendimus. Dažnai būna sakoma maždaug taip – „taip yra, tai ką man dabar daryti?“
Tada ieškome įvairių galimybių, kaip spręsti tą problemą. Ar mes galime padėti, retkarčiais susiskambinant, ar reikia suteikti informaciją, kur jam gauti pagalbą kitur.
Paprastai jei žmogus skambina ir turi ką pasakyti, jei tai yra tęstinis konsultavimas, skiriame iki valandos laiko žmogui. Gaunasi beveik kaip įprastas psichologinis ar psichoterapinis konsultavimas.
– Prieš tai minėjote priklausomybių problemą. Visuomenėje dažniau įvardijamos priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio – ar šias priklausomybes ir pastebite, ar visgi pasitaiko ir priklausomybių, kurios mažiau žinomos?
Kauno apskrities vyrų krizių centras veikia nuo 2009 metų. Pastaraisiais metais kriminalistai pastebi vis naujas medžiagas – ypač pavojingo fentanilio ir karfentanilio populiarėjimą. Ar taip pat pastebite, jog klientai dažniau užsimena apie šių ar kitų pavojingų medžiagų vartojimą?
– „Aš turiu priklausomybę, man blogai, reikia pagalbos“ – tokių skambučių sulaukiame retai.
Visgi tokiu atveju paklausiame, apie ką konkrečiai žmogus kalba, kokioje yra būsenoje. Tuomet stengiamės nukreipti į įstaigą, esančią netoli jo gyvenamosios vietos, kad jis galėtų gauti pagalbą.
Kitais atvejais tai išaiškėja netiesiogiai. Pavyzdžiui, žmogus skambina ir pasakoja – „santykiai byra, nežinau ko ji nori, nežinau kas blogai“.
Bet su žmogumi kalbant, po truputėlį atsiskleidžia, kad jis piktnaudžiauja alkoholiu, kai kada būna, kad rūko žolę ir draugė to nebetoleruoja.
Tai atsiskleidžia ilgiau kalbinant žmogų, stengiantis suprasti, koks yra jo problemų spektras. Tokiais atvejais sprendžiame individualiai – jei žmogus linkęs į tęstinę pagalbą, galima sudaryti ir kokį nors planą. Kur jis nueis per tą savaitę, ką jis pabandys padaryti, jei jis pripažįsta, kad tai yra problema, kad dėl to santykiai ir griūna.
Kalbant apie užimtumą ar bedarbystę, irgi dažnai prieinama prie to klausimo – kaip čia neišeina įsidarbinti? Tada netiesiogiai išsiaiškiname, kad yra vienokia ar kitokia priklausomybė.
Apie konkrečias medžiagas mes nekalbame, nebent pats klientas apie tai pasako. Mes daugiau liekame prie klausimo, ar tai yra priklausomybė alkoholiui, narkotikams. Žinoma, galima skirstyti, ar tai yra marihuana, ar stipresnės medžiagos.
Dar galėčiau išskirti priklausomybę nuo lošimų. Kai kada vyrai pasako, kad turi priklausomybę pornografijai. Tas irgi santykiams labai stipriai trukdo.
Vėlgi, negaliu kalbėti už visus kolegas, tačiau reziumuojant, priklausomybių klausimai dažniausiai iškyla vėliau, tęstinai bendraujant su klientu.
– Kalbant apie tradicinius lyčių vaidmenis, būna sakoma, kad vyrai nemoka išreikšti jausmų, to nesugebėdami padaryti imasi destruktyvių veiksmų. Kaip manote, ar šiuose teiginiuose yra tiesos? Ar matote pokyčius – gal vyriškumas jau keičiasi?
– Remiantis savo privačia ir ankstesne praktika matau, jog vyrų kalbėjimas keičiasi. Kai kada konsultuojant poras atsiskleidžia, kad vyras savo jausmus gali išsakyti ir geriau, nei jo partnerė. Būna ir tokių atvejų.
Kalbant apie tuos vyrus, kurie pagalbos kreipiasi patys, galima sakyti, kad vyriškumas nėra dominavimo forma, o daugiau atsakomybės forma. Gera girdėti, kai vyras prisiima atsakomybę už savo elgesį ir jausmus.
Žiūrint per paskutinių 15-16 metų laikotarpio prizmę, pokytis yra nemažas. Vis daugiau vyrų renkasi pripažinti savo jausmus, kalbėti apie juos, domėtis, negu anksčiau.
– Ar yra tekę susidurti su, sakykime, radikalesnio seksizmo atvejais, na tarkime įsitikinimu, jog moterys šiandien gali per daug? Kai kurie užsienio tyrėjai aiškina, jog kai kurie vyrai susierzinę ir todėl, kad praranda savo privilegijas – darbo rinkoje jau įsitvirtina ir moterys, ne viskas yra ant lėkštutės padėta.
– Taip, kai kada vyrai taip sako. „Įstatymai kuriami moterims“, – taip sakoma kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje
Vėlgi, galėčiau plačiau pakomentuoti remdamasi savo asmenine konsultavimo patirtimi. Tas radikalumas dažniau yra atsiskleidęs tada, kai vyrai iš principo atsisako konsultacijos su moterimi specialiste.
Ir šiemet mano budėjimo metu buvo toks skambutis – vyras nustebo, kai atsiliepė moteris. Aš jam patariau paskambinti kitą dieną, kai budės kažkuris iš kolegų vyrų. Iš pradžių jis buvo labai kategoriškas ir stebėjosi, kad konsultuoja moteris, tačiau vėliau šiek tiek suminkštėjo ir paaiškino, kad tiesiog turi blogos patirties ir apskritai, kad vyrai geriau jį supranta.
Tokių atvejų, kad vyras atsisako konsultacijos iš moters nėra buvę labai daug – turbūt būtų galima suskaičiuoti ant rankos pirštu.
Buvo ir tokių atvejų, kai vyras sako – mane tiesiog čia nukreipė. Kai kada tai buvo ir smurto atvejai, kuomet kreipiasi pagal smurtinio elgesio programą. Maždaug suprask – kitaip čia nesėdėčiau ir su moterimi nekalbėčiau.
– Visuomenėje lytiškumo klausimai kelia daug dviprasmiškų nuomonių. Mokyklose įgyvendinama gyvenimo įgūdžių programa sukėlė daug judesio, peticijų ir susiskaldymo, anksčiau Stambulo konvencijos klausimas buvo karštai aptariamas. Dabar vėl sugrįžta prie anksčiau audras kėlusio tos pačios lyties partnerystės klausimo, mat Konstitucinis teismas išaiškino, jog civilinio kodekso nuostatos, neleidžiančios įtvirtinti santykių tos pačios lyties asmenims yra diskriminacinės.
Kaip manote, kodėl lytiškumo klausimai kelia tokį didelį erzelį visuomenėje? Rodos ne visais klausimais Lietuvos visuomenės yra susiskaldžiusi. Ar bijome to, ko nesuprantame?
– Sunku pasakyti. Turbūt ir kultūra ir tradicijos, mažos tautos dalykai. Vis tiek aš sakyčiau, kad yra laisviau kalbama.
Laikas daro savo – anksčiau kalbėti apie intymumą, nesvarbu ar ateidavo poros, tikrai buvo tabu.
Dabar jau įmanomas visiškai laisvas kalbėjimas su specialistu apie savo seksualumą. Turbūt ir žiniasklaida, bei internetinė informacinė erdvė turi tam įtakos.
Nesu būtent šio klausimo tyrėja, ar ekspertė. Bet tikrai pastebiu, jog šių klausimų priėmimas yra laisvesnis.
„Vyrų linijos“ telefonu +370 670 0002 darbo dienomis (10-14 val.) teikiamos nemokamos specialistų (psichologo ar psichoterapeuto, teisininko) konsultacijos.
„Nelik vienas“ telefonu +370 604 11119 darbo dienomis (nuo 17 iki 22h) teikiama emocinė parama.
