Viena svarbiausių prieš Lietuvą nukreiptų Rusijos propagandos srovių yra didelį autoritetą visuomenėje turinčių, ją telkiančių, ištisas kartas įkvepiančių patriotinių organizacijų, judėjimų, laisvės kovų dalyvių maišymas su purvais – tam, kad kuo daugiau žmonių nusiviltų savo valstybe, nepasitikėtų ja, nesidomėtų jos istorija, nepuoselėtų nacionalinių tradicijų, tautiškumo, nenorėtų įsilieti į krašto gynybą, kitaip sakant, kad atėjus lemtingam momentui, valstybėje būtų kuo didesnis pasyvių, atbukusių, paviršutiniškai mąstančių piliečių, kuriuos lengva palenkti į savo pusę, skaičius.
Ir stebėtinai sutampa, kad kartu su dezinformacijos kriokliais, metų metais atšniokščiančiais pas mus iš rytų agresorės, aršumu trykšta ir vietinių juodintojų kohortos.
Sutampa kursas. Sutampa leksika. Sutampa pagrindiniai naratyvai, „argumentai“, temos, kuriose, iškraipant faktus, nutylint esmines detales, pateikiamas klaidinantis paveikslas. Sutampa visuomenės sąmonę nuodijančių drumzlių, atitekančių į Lietuvą iš šovinistinės RF ir vietos „tiesos“ kanalų, sudėtis.
Pastaruoju metu ardomosios jėgos Lietuvoje tampa vis aktyvesnės. Vertėtų šiek tiek plačiau panagrinėti vienos svarbiausių, skaitingiausių, prie šalies gynybos svariai prisidedančios sukarintos organizacijos – Šaulių sąjungos – puolimą, kuris nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios gerokai sustiprėjo. Tai tik viena iš sumaišties kėlėjų krypčių, bet ji pakankamai iškalbinga.
Anksčiau atgrasiomis salvėmis apie Šaulių sąjungą pasižymėjus generolui Valdui Tutkui (kuris absoliučiai nepagrįstai bandė klijuoti panašumų elementus tarp LŠS ir nacistinės Vokietijos SS), purvais gausiai aptapšnotą estafetės lazdelę iš jo šiomis savaitėmis perėmė Nida Vasiliauskaitė.
Klausantis šios filosofės, norėjosi keliskart smarkokai sau įsižnybti, ar tai ne fragmentai iš „Vremia“, solovjovų-skabejevų „šou“ arba geriausiu atveju, ne absurdiškas sapnas.
N. Vasiliauskaitė kuo rimčiausia mina dėstė, jog Šaulių sąjunga yra atsakinga už žydų sušaudymą Lietuvoje, ir šiuos kruvinus nusikaltimus ji esą vykdė dar iki nacistų atėjimo 1941-ųjų birželį.
Į sveiku protu nesuvokiamo savo katilo turinį filosofė įbėrė dar vieną šleikštulį keliantį ingredientą: esą LŠS rankomis buvo galima atlikti veiksmus, už kuriuos Lietuvos kariuomenė tarpukaryje nenorėjo būti atsakinga. Kokie tai veiksmai, N. Vasiliauskaitė nenurodė, tačiau po akimirkos iš jos lūpų išskrieję istoriniai „perlai“ apie Šaulių sąjungą ir šios organizacijos atsakomybę už žydų žudynes sudaro pakankamai aiškų įspūdį, į kurią pusę lenkiama.
Minčių, už kurias būtų galima drąsiai pretenduoti į aukštus Rusijos apdovanojimus, autorė pridūrė, kad „tie žmonės turi tradiciją“, be jokio pagrindo mėgindama prisiūti purvinas etiketes ir prie nūdienos Šaulių sąjungos.
Agresija trykštanti rytų kaimynė, žinoma, karštai pritartų ir dar vienam koktumo jausmą sukeliančiam žiupsniui iš filosofės aruodų, kad LŠS apskritai turėtų būti ne atkurta, o uždrausta.
Taip, įsiklausykime: prie krašto gynybos organizavimo svariai prisidedanti, visuomenės pasipriešinimo ir rezistencijos kursus organizuojanti, daug kitų su pilietiškumu susijusių veiklų vykdanti Šaulių sąjunga, kurios buvimas, ypač šiuo sudėtingu laikmečiu, yra reikalingas kaip oras, pagal Lietuvos vasiliauskaites turėtų būti sunaikinta.
Rūta Janutienė, toje pačioje „laidoje“ pridėdama puokštę iš savo gilių pievų, pritariančiai paaimanavo, jog dabartiniai LŠS vadovai ir nariai dažniausiai net neskaito istorijos.
Kam jau kam, o šios veikėjoms iš tikrųjų vertėtų atidžiau pasiskaityti istorines knygas – beje, pageidautina neapsiriboti pastaruoju metu plačiai nuskambėjusiu, Rusijoje išleistu Lietuvos istorijos falsifikatu, kuriame, pavyzdžiui, legendinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kiti pokario laisvės kovų didvyriai yra kuo bjauriausiai juodinami, išvadinant juos nacistų parankiniais.
Ko gero, jeigu jos abi turėtų bent centimetrą gilesnių žinių ir bent grūdelį daugiau sąžinės, tiek grybų tikrai nepripjautų.
Demaskuojant šiuos absurdus būtų galima pradėti nuo pačių elementariausių dalykų, puikiai žinomų net istorija besidomintiems pradinukams – nepraėjus nė mėnesiui nuo sovietinių ordų įžengimo į Lietuvą, 1940 metų liepos 13 dieną Šaulių sąjunga buvo likviduota, iš jos narių atimant ginklus, o LŠS atkūrimas išeivijoje, JAV, įvyko tiktai 1954 metais.
Taip kad ši organizacija, sunaikinta iki nacistinės okupacijos likus dar beveik metams, niekaip negalėjo vykdyti žydų žudynių, būti už jas atsakinga – nei iki nacių atėjimo, nei per jį, nei po jo.
Antra, sovietai per pirmuosius 12 okupacijos mėnesių išžudė, ištrėmė, sugrūdo į kalėjimus ar kitaip represavo maždaug 80 proc. Šaulių sąjungos padalinių, štabų, tarybų narių. Šis faktas dar ryškiau atskleidžia degraduojančią N. Vasiliauskaitės „argumentaciją“ – LŠS kaip organizacija nebeegzistuoja, komunistinės mėsmalės nepatyrė tik vienas iš penkių jos atstovų, tačiau pagal filosofės logiką ji vis tiek yra atsakinga už žydų sušaudymą (!).
Trečia, nė vienas tarpukario LŠS lyderis nebuvo susitepęs savo rankų žydų krauju, o šaulių organizacijai priklausę žymūs jos veidai (antai pokario partizanių kovų legenda Juozas Vitkus-Kazimieraitis), kaip ir daugybė buvusių eilinių narių, patys aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, po karo įsitraukę į kovą prieš sovietinę okupaciją.
Ketvirta – taip, niekas neneigia, tarp tarp žydų žudikų, prie žudynių prisidėjusių asmenų pasitaikė ir buvusių šaulių, tačiau būtina atskirti esminį dalyką: jie tuo metu neatstovavo LŠS, neveikė jos vardu, tad kalbos apie Šaulių sąjungos atsakomybę už žudynes tėra liguistos, smarkiai karščiuojančios fantazijos rezultatas. Nei daugiau, nei mažiau.
Penkta, atmetus visus pritempinėjimus ir manipuliacijas, Holokauste dalyvavę smogikai sudarė mikroskopinę LŠS dalį nuo bendro jos narių skaičiaus. Pasak istoriko Vytauto Jokubausko, iki karo Šaulių sąjungai, įskaitant ir nerikiuotės šaulius, priklausė apie 88 000 žmonių.
Tuo tarpu Lietuvoje žydus žudė maždaug 2000 išgamų. Vėliau kai kurie istorikai šį skaičių be jokių bent kiek rimtesnių įrodymų padidino iki 4000-6000, tačiau esmės tai nekeičia: buvę šauliai, nors dalis jų ir „pasižymėjo“ brutalumu, iš tų kelių tūkstančių smogikų sudarė absoliučią mažumą (bendro apytikslio skaičiaus nėra, tačiau absoliučios mažumos faktą liudija atskirų vietovių tyrimai).
Taigi, net didžiausiems sutirštinimų ir hiperbolizavimų mėgėjams teks nusivilti: iš beveik 90 tūkst. buvusių LŠS narių pragariškai žydų naikinimo mašinai (ne tik žudikams, bet ir įvairiais būdais prisidėjusiems prie žudynių organizavimo asmenims) priklausė mažytė šaulių organizacijos dalis, vargu ar sudaranti daugiau nei 0,1-0,5 proc. buvusių jos atstovų.
Tuo tarpu N. Vasiliauskaitė ir panašūs į ją burbulų pūtėjai pateikia kuo juodesnį Šaulių sąjungos paveikslą ir netgi aiškina, kad ją reikėtų uždrausti.
Čia tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Tamsiais atspalviais tapomos ir kitos patriotinės organizacijos, pokario rezistencinis judėjimas, laisvės kovų dalyviai, kurie įkvepia dabarties kartas branginti nepriklausomybę, grumtis už ją, jei reikės, nepasiduoti priešui.
Nuo prieškario laikų valstybėje itin svarbų vaidmenį atliekanti, daugybę įvairių pažiūrų žmonų vienijanti, skirtingus visuomenės sluoksniams pritraukianti Šaulių sąjunga puolama itin aršiai.
Šios gilias patriotines tradicijas puoselėjančios sukarintos organizacijos indėlis į gyventojų telkimą, šalies gynybą, pasipriešinimo organizavimą yra milžiniškas. Šauliai – pakankamai galinga jėga, kuri pajėgtų prisidėti prie svaraus atkirčio okupantams. Ir būtent ji tampa ardomųjų jėgų taikiniu.
Matant, kaip Lietuvos partizaninis judėjimas, šaulių, jaunalietuvių ir kitos organizacijos šlakstomos purvais imperinį-ekspansinį kursą skleidžiančioje Rusijos „žiniasklaidoje“, tai pernelyg nebestebina.
Tačiau nepaliaujamai stulbina uolus šių žeminančių pliūpsnių atkartojimas Lietuvoje.
N. Vasiliauskaitės ir panašaus lygio veikėjų „užvažiavimai“ ant dabartinės Šaulių sąjungos, pasitelkiant vieno-kito griežtos, tvirtos, bekompromisinės pozicijos besilaikančio jos nario (kaip antai paramą Ukrainai nenuilstamai organizuojančio, pačiam ją į užpultą šalį pristatančio Šarūno Jasiukevičiaus) pavyzdžius, yra visiškai nepagrįsti.
Pirmiausiai, mesti šešėlį visai 16 000 narių organizacijai dėl to, kad tau asmeniškai neįtinka kai kurių pavienių jos atstovų nuomonė ar veikla, yra, švelniai tariant, nelogiška.
Be to, atidžiau pažvelgus į Š. Jasiukevičiaus pasisakymus, matome aiškių aiškiausią vaizdą: jo griežta laikysena nukreipta prieš tuos, kurie atvirai demonstruoja kolaboracinius polinkius, garsėja ardomąją veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybę, išduodančią jos interesus, kurie ragina atsisakyti mūsų vakarietiškos krypties, narystės NATO, Europos Sąjungoje, pasisako prieš karinę paramą Ukrainai, sankcijas Rusijai, teisina RF agresiją, žemina užpultą šalį, pateikia ją kuo nepalankesniame fone, užsiima dezinformacinių srutų pilstymu. Prieš tuos, kurie viešai, kurstydami neapykantą, rėžia, jog pasirengę pateikti tėvynainių koordinates priešui, kad šis žinotų, kur sproginti, arba yra kitaip pasiruošę tarnauti okupantams, t. y,. prisidėti žudynių, prievartavimų, siaubingo mūsų valstybės griovimo ir alinimo.
Ir kuomet Š. Jasiukevičius pareiškia, kad tokius reikia stabdyti (galima, žinoma, ne viskam pritarti, ką jis sako, šių eilučių autorius taip pat ne viskam pritaria, tačiau akivaizdu, kad stabdyti vis įžūlėjančios 5-osios kolonos tvaiko persunktos srovės išpuolius būtina – dėl būdų galima diskutuoti, ieškant bendro vardiklio su žmonėmis, į kurių pečius, atėjus dienai „X“, remtųsi visuomenė ir prie kurių tikrai galima priskirti Š. Jasiukevičių), iš janutienių, vasiliauskaičų, etc. lūpų pasipila pasipiktinimo kupinos tirados, ak, kaip baisu, žūrėkite, vyksta susidorojimas su žmonėmis, kurie „turi kitą nuomonę“.
Tas siekis pridengti vargšiukus „puolamuosius“ teise į nuomonę, kai kalbama apie atvirai prieš Lietuvą veikiančias, valstybės rūmą trupinančias, priešui tarnauti pasirengusias personas, klaidina visuomenę, tarsi apgaulingas, į šunkelius vedantis rūkas.
Belieka palinkėti, kad kuo didesnė jos dalis išvengtų šių informacinų žabangų.
