Auditas, kuriuo užsimota panarstyti LRT dirbančių žurnalistų „politinio neutralumo principus“ primena akivaizdų siekimą ne depolizuoti, o depilietizuoti šios bene didžiausios šalies žiniasklaidos grupės atstovus, pasėti tarp jų baimę, nerimą ir netikrumą, kad gink Dieve, ateityje nebandytum kritiškesniu žvilgsniu pažvelgti į politikų ir valdininkų, ypač priklausančių valdančiųjų stovyklai, paliekamus pėdsakus.
Pamatei, kad tie pėdsakai kreivi, šleivi, iš tolo dvokiantys korupcija, protekcijomis, nekompetencija ar pačiu pigiausiu populizmu – nedrįsk plačiau praverti burnos, nes gausi per liežuvį taip, kad tau realiai smarkiai skaudės.
Žurnalistai, ko gero, giliau už kitų profesijų atstovus žino apie valstybėje susikaupusius skaudulius – rengiant publikacijas, reportažus, pokalbių laidas įvairiomis temomis, renkant ir tikrinant faktus, į dienos šviesą išlenda daugybė dvokiančių politikų skeletų, jų neveiklumo ir piktnaudžiavimo pavyzdžių.
Pilietiški, kritiškumo jausmo nepraradę žurnalistai problemas iškelia, nevengdami smarkiau bakstelėti pirštais ir į tuos, kurie leido įsikeroti pūliniams, visiškai nekreipdami dėmesio į kritikuojamų veikėjų partiškumą, jų priklausymą vienai ar kitai politinei krypčiai.
Žurnalistai tai daro, jausdami pareigą informuoti visuomenę, nurodyti atsakingus asmens, ieškoti išeičių, kad tokie dalykai nepasikartotų.
Kaltininkams tokie pabaksnojimai, ypatingai jeigu jie taiklūs, aštrūs, logiški ir paremti nuosekliais sudėliotais faktais, yra itin nemalonūs – argumentuota kritika tirpdo jų reitingus, apnuogindama trūkumus geriau už patį moderniausią rentgeno aparatą.
Todėl, regis ir gimsta tokie sovietmečiu dvelkiantys patikrinimai, besikapstant, kas ką ir kaip parašė/parodė, gal kokiam nors aukštas pareigas einančiam veikėjui, partijai ar jos viršūnėlėms per jautrias vietas „užvažiavo“, skaičių ir faktų kalba pavaizduodamas juos toli gražu ne panegirikos apgaubtame fone.
Pati audito formuluotė „kaip LRT žurnalistai laikosi neutralumo principų turinio kūrime ir valdyme“ apima faktiškai viską – tikrintojams netgi leidžiama vertinti jų pasisakymus socialinių tinklų paskyrose.
Ir tai yra drastiškas, tiesmukas, absoliučiai nepriimtinas kišimasis į žurnalistų žodžio laisvę, tarsi kažkas įsivaizduotų turintis teisę spręsti, kokio ilgio pavadį galima ant tavęs uždėti.
Taip, rengiant informacinio pobūdžio žinias, svarbu nepažeisti objektyvumo principų, išklausyti kritikuojamą pusę, tačiau jeigu kažkas kažkur įžvelgia šališkumą, tam yra žurnalistų etikos institucijos.
LRT auditas tarsi šaukte šaukia, jog jo sumanytojams rūpi ant nepaklusniųjų žuvelių užmesti kuo platesnį tinklą, sudarant galimybę „blusinėtis“ netgi po asmeninių paskyrų įrašus.
Natūralu, kad daugiausiai kritikos tenka valdžiai. Valdančiosios daugumos parlamentarų, Vyriausybės narių sprendimai, prezidentūros pozicija turi didelės įtakos visuomenės gyvenimui, todėl jų vertinimui žiniasklaidos atstovai skiria esminį dėmesį.
Priklijuoti „politinio neutralumo“ pažeidėjo etiketę tokiais atvejais labai lengva, nes jeigu esi tiesus ir sąžiningas, rengdamas medžiagas tikrai nenutylėsi to, kas kompromituoja nubalinti savo prasižengimus siekiančią politikų kariauną.
Pakritikavai tuos, kurie žadėjo mokesčius sumažinti, švietimo reikalus sutvarkyti, medicinos lygį pakelti ir daugybę kitų problemų išspręsti, tačiau po rinkimų nieko nesiima, nelabai ką ir tesugeba, tiktai mykia, pilstydami iš tuščio į kiaurą – žiūrėk, jau ir išslydai iš „politinio neutraliteto“ rėmų, nors lygiai taip pat darytum ir priešingo flango atstovų, jeigu jie prastai dirbtų užimdami aukštas pareigas, atžvilgiu.
Parašei, kad kuris nors politikos veikėjas ar valdininkas naudojasi tarnybine padėtimi, yra įklimpęs į nepotizmą, lėšų taškymą, paminėjai partiją, kuriai jis priklauso ar net jai vadovauja – žinoma, tave jau drąsiai galima traukti į „pažeidėjų“ sąrašus.
Pričiupti „nenaudėlius“ būtų galima išties greitai, ypač panaršius po socialinius tinklus, kuriuose daugelis žurnalistų (ne išimtis ir priklausantys LRT grupei) atviriau reiškia savo nuomonę, aštriau pasisako opiais klausimais, nevengia griežtesnės kritikos – atėjusiems užčiaupti burnų su pilnais glėbiais lipnių juostų tai būtų tikros aukso kasyklos, nesibaigianti pretekstų jūra, tik semk juos ir užsakinėk vis naujus juostų maišus.
Auditą inicijavusi LRT taryba lipa ant to paties grėblio, kaip 2023 metais, kuomet už nuomonės išreiškimą buvo persekiojamas žurnalistas Virginijus Savukynas, asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbęs, jog tuometei teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai – ne vieta Vyriausybėje.
Žurnalisto kritikos strėlių ministrė sulaukė dėl drausmės bylos iškėlimo Ignui Vėgėlei, ir nors pastarasis, be jokių bent kiek rimtesnių įrodymų sėjęs abejones paramos Ukrainai organizatoriais, drausminio proceso išties nusipelnė, buvo labai keista matyti, kaip mėginama sutaršyti V. Savukyną vien tik už viešus pamąstymus, kad valdžios atstovė turėtų palikti savo postą.
LRT etikos kontrolierės Dainos Elenos Andrikienės ir LRT tarybos sprendimai prilipdyti žurnalistui šios įstaigos Etikos kodekso pažeidėjo etiketę, kuri būtų rimtai pakenkusi tolesnei jo karjerai, tapo vienu gėdingiausių žingsnių prieš žodžio laisvę nuo pat Atgimimo laikotarpio pradžios.
V. Savukynui teismo keliu pavyko nusiplėšti prasižengėlio etiketę, tačiau nepaisant persekiotojų fiasko, iš pamokų, regis, nė kiek nebuvo pasimokyta.
Priešingai, nueita dar toliau, nes dabar atliekant auditą bus narstomas jau ne pavienis žurnalistas, o didelė jų grupė, kad gink Dieve, niekas iš dirbančiųjų LRT nepažeistų „politinio neutralumo“ principų.
Išpuolių prieš žodžio laisvę yra gerokai daugiau, tai faktiškai vyksta nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, nes viešumas yra didžiausias politikų ir valdininkijos priešas, atimantis jiems galimybę ramiai veltėdžiauti, taškytis valdiškais pinigais, naudotis statusu ir pažintimis.
Bėgant metams, bandymai varžyti žiniasklaidą, trukdyti jiems rinkti visuomenei aktualią informaciją nepaliaujamai pučiasi – dangstantis asmens duomenų apsauga, komercinėmis paslaptimis, žurnalistams vis sunkiau tampa prieinami duomenys, liudijantys apie gerokai permokamas sumas valdiškus užsakymus vykdantiems rangovams, daugybės kitų paslaugų teikėjams.
Kasmet storėjančioms spynomis rakinamos žinios, susijusios su politikų turtais, demaskuojančios jų ir jų giminaičių, draugužių iš verslo pasaulio savivalę, pavyzdžiui, užgrobiant vaizdingus gamtos kampelius, priėjimus prie ežerų pakrančių ar pasinaudojant valstybės, savivaldybių institucijų organizuojamais konkursais.
„Asmens apsaugos“ dalimi dažnu atveju netgi virsta iš mokesčių mokėtojų pinigų valdininkams atseikėjamos algos su priedais ir premijomis, išpūstomis iki kosmosą siekiančio įžūlumo.
Paviešinusi įtartinus atvejus žiniasklaida vis dažniau atsiduria po aštriomis tarkomis, kaip antai portalas „Atvira Klaipėda“, paskelbęs apie vietos savivaldybės valdomos bendrovės „Gatvių apšvietimas“ buvusios finansininkės giminystės ryšius su milijoninės vertės šios įmonės organizuotus viešuosius pirkimus laimėjusios privačios firmos savininku – jos sūnumi.
Vien tik už šių ryšių įvardijimą buvo įžvelgtas Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimas, ir, vėlgi, pažeidėjo vardą portalui pavyko nusuplėšti tik perėjus nemenką kryžiaus kelią per teismų instancijas.
Kritiškai valdžios atžvilgiu nusiteikę leidiniai negauna nė trupinio iš oficaliai reklamą užsakančių institucijų, yra piktybiškai žlugdomi, tampomi po teismus, o tie, kurie lankstosi vietiniams karaliukams, apipildami juos panegirikos kupinais straipsniais, gauna šimtatūkstantines injekcijas.
Principingi, nesilankstantys valdžiai žurnalistai sulaukia vis aršesnės reakcijos. Buvo nesuvokiama dar viena situacija, kuomet Seimo narė Agnė Širinskienė reikalavo, jog žurnalistė R. Miliūtė pašalintų iš savo feisbuko paskyros šiai politikei nepatikusius kritinius įrašus – LRT Etikos kontrolierė tąsyk seimūnės įnorių netenkino, tačiau vien jau pats jų svarstymas dvelkė absurdu.
Grįžtant prie LRT audito dėl žurnalistų „politinio neutralumo“, į akis krinta šios užmačios slaptumas: iki šiol neskelbiamas posėdžių, davusio žalią šviesą narstymams ir tikrinimams, protokolas, neaiškūs lieka šio žingsnio motyvai ir galimi užsakovai. Nežinia netgi, kas pirmasis iš tarybos (pagal oficialią versiją) pasiūlė šią „genialią“ idėją.
Skaidrumą deklaruojančios LRT tarybos nariai prisipylė į burnas kuo didesnes stiklines vandens – nežinia, kas konkrečiai iš jų balsavo už auditą ir pagal kokius kriterijus bus nustatinėjami „pažeidimai“: kritinių publikacijų/komentarų skaičių, aštrumą, kandumą, frazeologizmus?
Pasiklausius kai kurių tarybos tarybos narių išvedžiojimų susidaro įspūdis, kad tai ne viešas viešos įstaigos valdymo organas, o ypatingai užmaskuota konspiracinė organizacija, prilygstanti mažų mažiausiai kariniam žvalgybos padaliniui, kuriame dokumentai spausdinami su žyma „visiškai slaptai“.
Rimtu tonu aiškinama, jog LRT tarybos posėdžiai, kurių metu buvo pasiūlyta atlikti „politinio neutralumo“ auditą, buvo nevieši ir tai neva „įprasta praktika“, tačiau nutylima, kad tarybos darbo reglamente yra 36-asis punktas: “Tarybos ar Tarybos pirmininko nutarimu, taip pat Tarybos metinių posėdžių plane numatytais atvejais gali būti organizuojami vieši Tarybos posėdžiai“.
Vadinasi, posėdžių viešumui, jų protokolų skelbimui nebuvo jokių kliūčių. Tačiau kažkam, regis, labai reikėjo viso to įslaptinimo. Kokiais tikslais? Kad nebūtų galima prisikasti prie tikrųjų audito užsakovų?
Taigi, kam reikalingas toks perdėtas ir visiškai nepagrįstas slaptumas? Kam, kokioms jėgoms apskritai reikėjo audito dėl žurnalistų „politinio neutralumo“, už kurį, kaip susidaro aiškus įspūdis, pasisako ir prezidentūra, ir premjeras Gintautas Paluckas?
Kažkas nori laikyti žurnalistus ant trumpo pavadžio, juos nupilietinti, pradedant procesus, panašius į žodžio laisvės suvaržymus Vengrijoje?
Tad ponai galimi užsimaskavę užsakovai nesikuklinkite, pasirodykite, išstokite su savo motyvacija.
Didelės bėdos prasideda nuo „nekaltų“ patikrinimų – žingsnis po žingsnio, patikrinimas po patikrinimo, ir patys nepajausime, kai demokratiją, viešumą, laisvą žodį pamatysime visiškai sukarpytais sparnais.
Todėl kiekvienas į cenzūrą linkusių asmenų ar suinteresuotų grupių bandymas ištraukti žirkles turi sulaukti kuo griežtesnio neabejingų piliečių atsako, aiškiai parodančio, kad pasikėsinimai į nuomonę, pilietinę poziciją, sužlugs vos žengus pirmuosius žingsnius.
Apynasrio uždėjimas bent daliai žiniasklaidos atstovų reikštų apynasrį ir visuomenei, tad pasistenkime bendromis jėgomis užkirsti tam kelią.
P.S. Parengus šią publikaciją pranešta, kad postą palieka LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka. Skelbiama, jog jis traukiasi dėl sunkumų suderinti darbą LRT taryboje su pagrindinėmis pareigomis. E. Valatka yra Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius.
Source link
