Demokratinėse valstybėse teisė laisvai reikšti savo nuomonę yra suprantama kaip duotybė, tačiau dalis piliečių savo laisves ir teises išnaudoja smurto ir agresijos skatinimui. Nors teisėsauga kasmet pradeda vis daugiau ikiteisminių tyrimų dėl neapykantos kurstymo, anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės Jūratės Ruzaitės, visuomenėje dar pastebimas pasyvus požiūris į neapykantos kalbą. Tačiau profesorė pabrėžia – sąmoningumą formuoja aplinka, tad jaunoji karta dažniau linkusi nelikti abejinga neapykantos kalbai.
Lietuvos Respublikos teisės aktuose (taip pat ir Baudžiamajame kodekse) neapykantos kalba yra apibrėžiama kaip viešas kurstymas prieš žmonių grupę ar jos narį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Pastaraisiais metais teisėsaugos institucijos pradeda vis daugiau ikiteisminių tyrimų dėl neapykantos kalbos atvejų – Lietuvos policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis nurodė, jog praėjusiais metais dėl neapykantos kurstymo (pagal BK 170 str.) buvo pradėti 42 ikiteisminiai tyrimai, o per šių metų pirmus septynis mėnesius – net 56 ikiteisminiai tyrimai.
Visgi neapykantos kalbos samprata vertinama kontraversiškai – kai kurie gyventojai, politikai, bei kiti visuomenės nariai sako, esą neapykantos kalbos užkardymas gali tapti priedanga cenzūrai, žodžio laisvės ribojimams. Panašiai anksčiau yra pasisakęs europarlamentaras Aurelijus Veryga, Seimo narys Vytautas Sinica ir kiti. Neseniai Teisingumo viceministre tapusi Kristina Zamarytė-Sakavičienė anksčiau autoriniame komentare neapykantos kalbos normas vadino „tolitarizmo įrankiais“.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės centro tyrėja, profesorė, monografijos „Neapykantos kalba“ autorė Jūratė Ruzaitė teigia, jog neapykantos kalbos užkardymas yra svarbus dėl kelių priežasčių – paprastai grupės, kurios tampa neapykantos kalbos taikiniais, ne tik patiria psichologines pasekmes (nerimą, depresiją ir t.t), bet ir gali save cenzūruoti, bijoti viešai išsakyti mintis.
Pasak J. Ruzaitės, gyventojų nuostatos pastaraisiais metais ženkliai nesikeitė, tačiau teisėsauga tiksliau atpažįsta neapykantos kalbą. Anot profesorės, nagrinėjant neapykantos kalbos atvejus, vis dar pastebimas nenuoseklumas.
Šiuo metu VDU, bendradarbiaudamas kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru ir LR Teisingumo ministerija šiuo metu įgyvendiną projektą „Neapykantos kalbos ypatumai ir nustatymo kriterijai: Lingvistinė ir teisinė analizė“), kuriuo siekiama atlikti integruotą teisinę-lingvistinę neapykantos kalbos (NK) raiškos ir nuosprendžių NK pagrindimo analizę bei parengti daugiasluoksnį NK nustatymo kriterijų modelį, padedantį diferencijuoti tarp asmenį užgauliojančios kalbos ir prieš tapatybę nukreiptos NK.
J. Ruzaitė taip pat buvo apklausta kaip ekspertė Seimo nario, partijos „Nemuno aušra“ pirmininko, Remigijaus Žemaitaičio Konstitucinio teismo (KT) byloje. Primename, jog KT konstatavo, kad R. Žemaitaitis sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė konstituciją, mat kurstė neapykantą prieš žydus.
Apie neapykantos kalbos sampratos ištakas, dažniausiai pasirenkamus neapykantos kalbos taikinius, R. Žemaitaičio antisemitinius pasisakymus ir teisėsaugos požiūrį į neapykantos kalbą – portalo „Kas vyksta Kaune“ interviu su VDU Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės centro tyrėja, profesore J. Ruzaite.
Kaip Jūs apibrėžtumėte neapykantos kalbą? Ar yra aiški riba tarp žodžio laisvės ir neapykantos kalbos?
Čia turbūt ir yra didžioji problema, kad ta riba nėra aiškiai fiksuota, ji priklauso nuo kultūrinio ir socialinio konteksto, skirtingose šalyse taikoma skirtinga teisinė praktika.
Absoliučios, universalios ribos nėra – neapykantos kalba teisiniu požiūriu suprantama pagal kelis kriterijus: tai gali būti viešas pasisakymas, išreikštas bet kokia forma. Gali būti rašytinis, sakytinis, gali būti paveikslėlis, memas ar panašiai.
Svarbu, kad tai būtų neigiamas turinys tuo požiūriu, jog kursto neapykantą, diskriminaciją, menkina, skleidžia ar pateisina smurtą. Tas turinys turi būti nukreiptas prieš grupę ar asmenį, priklausantį tai grupei, pagal įstatyme numatytus požymius, kaip religija, tautinė, lytinė tapatybė, negalia ir panašiai.
Neapykantos kalbos turinys turi kelti žadą, dar turi būti palankus kontekstas, kad pasisakymas sukeltų smurtinius, ar kitus žalingus veiksmus.
Grįžtant prie žodžio laisvės – žmonės dažnai sako, kad dabar jau nieko negalima pasakyti, žodžio laisvė yra ribojama. Taip iš tiesų nėra – neapykantos kalba yra suprantama kaip ribojamas objektas, kai yra kviečiama diskriminuoti, kai kalba yra nukreipta prieš grupę ar kenkia tai grupei.
Žodžio laisvė gina nepatogias nuomones, šokiruojančias nuomones. Taip nėra, kad bet koks kalbėjimas uždrausta. Kitas labai svarbus momentas – neapykantos kalba nėra tapati neapykantos nusikaltimui. Ne už visą neapykantos kalbą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Ar Lietuvos visuomenė pakankamai sąmoninga atpažinti neapykantos kalbos atvejus ir nelikti abejinga?
Visuomenė nėra vienalytė – kai kurie žmonės yra pakankamai sąmoningi ir yra iniciatyvių žmonių, kurie imasi veiksmų, aktyviai imasi atsako, labai skirtingų formų. Bet žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie neatpažįsta, nenori atpažinti ar nepripažįsta, kad kai kurie pasisakymai pažeidžia kitų žmonių laisves ir lygiateisiškumo principą. Visuomenė yra labai įvairi.
Bet visuomenėje sąmoningumo, aš sakyčiau, daugėja ypač su jaunąja karta, tas yra labai svarbu. Skirtingos kartos turi skirtingas normas – tą irgi labai svarbu atsiminti. Vyresnės kartos žmonės gali kitaip suvokti kai kuriuos pasakymus, įvardijimus ir panašiai.
Tai buvo norma jų jaunystėje, bet kas yra svarbu – yra nevyriausybinės organizacijos, kurios aktyviai imasi atsako prieš neapykantos kalbą.
Tačiau pasyvumo yra išties nemažai, jį lemia skirtingos priežastys. Tarkime, žmonės ne visada pasitiki teisinėmis institucijomis, nes mato, kad teismo sprendimai ne visada būna nuoseklūs, kartais panašiais atvejais taikomi vienoki principai, kartais kitokie. Atsiranda daug nenuoseklumo teisinėje praktikoje ir na, tai kelia žmonėms abejonių, ar verta kreiptis, kada reikėtų pranešti apie neapykantos kalbos atvejus.
Kodėl neapykantos kalba yra pavojinga visuomenei? Kokias pasekmes ji sukelia? Kai kas gal sakytų, kad tai tėra tik žodžiai ir kol netampa veiksmais, tai nėra problema.
Tokia nuomonė vis dar gana dažna. Bet tai nėra tik žodžiai – neapykantos kalba gali turėti labai apčiuopiamas pasekmes.
Pirmiausia psichologines pasekmes žmonėms, kurie priklauso toms grupėms, kurios yra užsipuolamos. Atlikti tyrimai rodo, kad dėl to gali kilti depresija, nerimo jausmas, menkėja savivertė.
Kas labai svarbu – grupės, kurios yra pažeidžiamos, kurios dažnai užsipuolamos vartojant neapykantos kalbą, jos ilgainiui nustoja reikštis viešumoje, tokiu būdu ribojama jų žodžio laisvė. Tos grupės yra nutildamos.
LGBT bendruomenės nariai dažnai pasisako, kad jie jaučiasi nesaugūs, reiškiasi tik tuose socialiniuose burbuluose, kuriuose jaučia saugūs ir priimti.
Kitas svarbus dalykas – kad tie žodžiai gali vesti ir prie fizinio smurto. Dėl to neapykantos kalbos reguliavimas ir pats terminas įsitvirtino, ir teisinėje praktikoje – po II pasaulinio karo kilo iniciatyvos atriboti tokią raišką, kuri galėtų atvesti prie to, kas nutiko II p.k metu.
Buvo labai aiškiai suvokiama, kad iki žydų genocido buvo skleidžiama, formuojama nuomonė apie grupę žmonių. Iš to kilo poreikis prevenciškai užbėgti už akių, kad tokie genocidai nepasikartotų.
Deja, pasikartojo – dažnai cituojamas Ruandos genocido atvejis, kai viskas irgi prasidėjo nuo to, ką kai kurie žmonės pavadintų „nekaltais pasisakymais“ – žmonių grupė buvo įvardijama parazitais ir panašiai, nužmoginama, kad kai kurie žmonės nustotų jausti empatiją tai grupei, prasidėjus masiniam grupės naikinimui.
Tad tai jokiu būdu nėra tik žodžiai – tik dažnai neapykantos kalba yra sumenkinama.
Kitas dalykas – neapykantos kalba ir pasirenkamos raiškos formos jos dažnai rodo ideologinius aspektus ir ideologinį angažuotumą, kokiai ideologijai žmogus atstovauja. Naujažodžiai, kurie dažnai naudojami neapykantos komentaruose, jie dažnai yra atėję iš rusų neapykantos kalbos. Aiškiai matyti, kad žmonės tada asocijuoja save su tam tikra geopolitine erdve ir priklausomybe tam tikrai ideologijai. Man atrodo, kad dėl to irgi yra labai aiškių grėsmių.
Kokios visuomenės grupės Lietuvoje dažniausiai tampa neapykantos kalbos taikiniu?
Daugiausiai neapykantos kalbos nukreipiama prieš LGBT bendruomenę. Antroje vietoje būtų pagal etninę tapatybę, religiją.
Kitos grupės irgi yra taikiniai, bet tai rečiau fiksuojama. Bet tokia tendencija būdinga ne tik Lietuvai – Europos Sąjungos bendrosios tendencijos rodo, kad virš 50 proc. neapykantos kalbos yra nutaikyta prieš LGBT grupės narius.
Kitas dalykas – neapykantos kalba apie kurią pranešama, dėl kurios teisme nagrinėjamos bylos, pagal ką apibendrinamas neapykantos kalbos dažnumas, tai nebūtinai atspindi realią situaciją.
Tarkime, yra daug neapykantos nukreipta prieš negalią turinčius žmones, bet į statistiką jie nepatenka, į duomenis jie labai sunkiai papuola. Tyrimuose ta grupė dažnai yra nepastebima, bet negalią turinčius žmones vienijančios organizacijos dažnai pabrėžia, kad jie dažnai susiduria su diskriminacija, neapykantos kalba. Kartais tos grupės, kurios į statistiką nepapuola, jos irgi patiria daug įvairiausių sunkumų.
Kodėl teisėsauga neatkreipia dėmesio į neapykantos kalbos atvejus, nukreiptus prieš asmenis su negalia? Gal teisėsaugos struktūrose dirbantiems pareigūnams trūksta informuotumo, žinių, apie asmenis su negalia?
Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Yra įvairių interpretacijų, nes tai pastebima ir kitose šalyse.
Bet taip, ko gero viena iš priežasčių yra, kad tokiais atvejais yra mišrūs motyvai, kodėl žmogus ar grupė yra užsipuolama.
Ir tada, kai yra mišrūs motyvai, tai ir Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktikoje yra pastebima, kad nacionaliniai teismai tuomet palieka tapatybės motyvą nuošalėje ir netiria to kaip neapykantos kalbos, ar neapykantos kurstymo atvejų, bet susifokusuoja į kitą motyvą.
Kaip minėjote, Lietuvoje dažniausiai pasirenkamas taikinys – LGBT bendruomenė. Gal kitose Europos šalyse stebime panašias tendencijas, ar Lietuva šiuo atžvilgiu yra išskirtinė?
Nėra išskirtinė. Situacija yra panaši, skirtingose šalyse šiek tiek skiriasi grupių sąrašas, kuris yra ginamas įstatymais, bet iš esmės tos grupės yra panašios, ir tendencijos yra panašios. Yra kai kurie skirtumai tarp šalių, kaip neapykantos kalba pasireiškia. Bet yra ir daug universalių tendencijų, bendražmogiškų.
Yra sudaryta neapykantos kalbos antologija, gal 16 ar 18 ES šalių, kur buvo surašyti sąvadai tos leksikos, kuri yra vartojama neapykantos kalbai. Tam tikri regioniniai skirtumai ten išryškėja, tarkime rytų Europoje yra tam tikrų ypatumų. Bet iš esmės, tos tendencijos yra panašios.
Kaip neapykantos kalbos pobūdis ir formos Lietuvoje keičiasi per pastaruosius metus? Ar pasirenkami taikiniai išlieka tie patys, ar matome pokyčių?
Kai kas išlieka panašiai, kai kas keičiasi. Tarkime, atsiradus didesniam komentarų reguliavimui naujienų portaluose, tie neigiami komentarai persikėlė į socialines medijas, ypač feisbuką. Komentarai neišnyko, tos nuostatos neišnyko, tik reiškiasi kitoje erdvėje. Bet naujienų portaluose, taip, sumažėjo, ten kur buvo imtasi griežtesnės priežiūros.
Bet feisbuke yra gan laisvai reiškiamos neapykantai prilyginamos nuostatos ir jeigu portalas neriboja komentarų tam tikromis temomis, ten galima rasti labai daug visko. Dažniausiai tai yra nukreipta prieš tas pačias grupes, tos grupės labai nesikeičia.
Grupės, kurios keičiasi Lietuvos kontekste – pačiame įstatyminiame reguliavime, generalinio prokuroro rekomendacijose, pastaraisiais dvejais-trejais metais yra nuolat papildomas sąrašas grupių, kurios yra ginamos. Tai tas iš tiesų yra labai svarbu ir pažangu, pagirtina. Bet žmonių nuostatos išlieka panašios.
Kur yra pagrindinis pokytis ir kur yra nemažai grėsmės, galvojant apie atsaką neapykantos kalbai – yra atsiradę daug daugiau užslėptų, netiesmukų formų, kurie yra aiškiai neigiami, bet ten yra įvairiausių užslėpimo mechanizmų.
Pavyzdžiui, pasitelkiamos kažkokios citatos iš klasikinių autorių, performuluojamos kaip neapykantos kalba. Yra pasitelkiamas folkloras, labai išpopuliarėjo ta skaičiuotė apie žydą ir kopėčias, ji yra perdaroma įvairiais būdais, norint užsipulti skirtingas grupes. Neapykantos kalba atsiranda ir paveikslėlių bei memų formatu, kuriuos irgi kartais būna sunkiau vertinti teisėsaugai ir teismo ekspertams. Ta netiesmuka forma, man atrodo, dabar kelia daugiausiai grėsmių.
Gal pastebite atvejų, kai neapykantos kalba dažnėja dėl politinių įvykių? Na tarkime, ar pastebimi pokyčiai dėl karo Ukrainoje, Izraelio-Hamas karo ir besitęsiančios humanitarinės situacijos?
Tikrai taip – politiniai įvykiai daug lemia. Politikų pasisakymai – ir pavienių politikų, politinių partijų pasisakymai, jie daug lemia.
Apskritai vertinant neapykantos kalbą, vienas iš kriterijų, nustatant to pasisakymo grėsmingumo, pavojingumo lygis, yra bendras politinis-ekonominis, socialinis tyrimas.
Kai vyksta karai, yra tiesioginiai karšti konfliktai, ne tiesiog socialinės-politinės įtampos, bet jau vyksta kariniai veiksmai – be jokios abejonės, tai turi įtakos žmonių nuostatoms, jos radikalėja, griežtėja, labiau žmonės poliarizuojasi, labiau priima kažkurią vieną poziciją.
Tarkime prasidėjus Ukrainos karui, iš tiesų kai kurie portalai ėmėsi iniciatyvos uždaryti komentarų skiltį po straipsniais apie karą, kad ten nebūtų ypatingai neigiamo turinio. Prasidėjus Izraelio ir Hamas karui, vėlgi labai smarkiai šoktelėjo antisemitinės nuostatos, tą fiksavo daug skirtingų agentūrų, eksponentiškai augo antisemitizmo skaičiai. Tas ypač pastebima ir JAV – visos agentūros, kurios tai registruoja, tai pastebi.
Kalbant apie antisemitizmą, šiuo metu teisme vis dar nagrinėjama Seimo nario R. Žemaitaičio byla dėl neapykantos kurstymo, prieš tai Konstitucinis teismas konstatavo, jog R. Žemaitaitis sulaužė Seimo nario priesaiką dėl savo antisemitinių pasisakymų.
Pats R. Žemaitaitis laikosi pozicijos, jog kritikavo B. Netanyahu, tačiau teismui atrodė kitaip. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ką įžiūrite R. Žemaitaičio pasisakymuose – kritiką politikams, antisemitizmą ar abiejų aspektų mišinį?
Savo vertinimą aš esu pateikusi KT, kai buvo teisiamas R. Žemaitaitis. Jame aš vertinu tai kaip neapykantos skleidimą ir antisemitinę retoriką. To paties laikausi ir dabar – visiškai pritariu KT sprendimui, jog tai nebuvo nekaltas pasisakymas, tai nebuvo tiesiog kritika Izraelio vyriausybei. Tai yra vienas iš tų tokių gerų pavyzdžių, kuomet galima matyti, manyčiau sąmoningai, kalbėtojas supina skirtingus dalykus tame pačiame tekste, kad turėtų būdų apsisaugoti ir teigti, kad tai yra kritika asmeninei nuomonei.
Tai taip – kai kuriuos jo tekstų fragmentus galima kvalifikuoti kaip kritiką Izraelio valstybei ir tai būtų visiškai priimtina. Politikai turi tai daryti, gali turėti savo asmeninę nuomonę, be jokios abejonės.
Bet kas yra svarbu vertinant neapykantos kalbą – kad visas tekstas būtų vertinamas kaip visuma. Vertinant jo tekstus kaip visumą, yra aiškiai matyti ir smulkiausiame analizės lygmenyje, kad yra daug priešiškumo, ne tik prieš Izraelį, kaip valstybę, bet ir prieš žydus, kaip grupę.
Stambesniame lygmenyje aiškiai matyti, jog jo motyvai yra antisemitiniai – galima atpažinti pavienių žmonių nusikaltimus, perkeliant juos visai tautinei grupei. Tarptautinis antisemitizmo apibrėžimas daugeliu aspektų gali būti pritaikytas R. Žemaitaičio pasisakymams. Esmė – koks daromas apibendrinimas jo pasisakymuose.
Jis pateikia tam tikrus faktus (kartais nuo faktų nukrypdamas) bet pateikia tam tikrus aspektus, darydamas apibendrinimą apie visą žydų grupę, ne apie Izraelį, kaip valstybę. Pasitelkdamas skaičiuote, jis sako, kad smurtas prieš žydus, žydų mušimas, yra pateisinamas, jis yra suprantamas.
Tai ką jis pateikia kaip savo argumentuotą nuomonę, jis panaudoja kaip pateisinimą galimam smurtui prieš visą žydų grupę.
Kaip vertinate Lietuvos teisinę bazę, skirtą kovai su neapykantos kalba? Ar jos pakanka, o gal vertėtų reglamentą praplėsti, kad pavyzdžiui prie BK 170 str. ginamų žmonių grupių būtų įtraukti ir kai kurių profesijų atstovai (pvz žurnalistai)?
Man atrodo, kad kartais į neapykantos kurstymo įstatymą bandoma per daug visko sudėti. Aš manyčiau, kad profesinės grupės turėtų būti ginamos kažkaip kitaip ir kitais būdais. Na tarkime, žurnalistų apsauga yra numatyta ir Konstitucijoje, profesinės grupės gali būti ginamos pagal tam tikrus Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Ar užtenka BK to reguliavimo, kuris gintų jautresnes profesines grupes? Aš manau, kad tai turėtų būti svarstoma tų profesinių grupių kontekste, kalbantis su teisininkais ir galvojant, kur galbūt būtų galima pildyti ar tikslinti formuluotes.
Bet aš manyčiau, kad neapykantos kurstymo įstatymas neturėtų tapti guminiu, viską aprėpiančiu. Tada dingsta ir jo esmė – nors žinoma, būtų galima galvoti ir diskutuoti. Vėlgi, grįžtant prie ištakų, iš kur atsirado neapykantos kurstymo reguliavimas. Esmė buvo į įstatymus įtraukti tas grupes, kurios per istorinį kontekstą, istorinę eigą, per tam tikras tradicijas, vyravusias tam tikroje šalyje, suformavo neigiamas nuostatas prieš grupę. Nežinau šalies, kur įstatyminėje bazėje būtų numatyta ginti šitokio įstatymo rėmuose profesines grupes.
Bet tai, ką jūs sakote apie žurnalistus, o aš pridėčiau ir kitas grupes, kurios pasisako ir gina pažeidžiamas grupes, pavyzdžiui, tam tikri visuomenininkai, politiškai aktyvūs žmonės, nevyriausybinių organizacijų atstovai, žmogaus teisių gynėjai dažnai ir man atrodo, vis dažniau, žmonės kurie stoja į pažeidžiamų grupių pusę yra užsipuolami. Tada teisiniu keliu jie ne visuomet susilaukia pagalbos.
Man atrodo, kad šitą aspektą vertėtų peržiūrėti, reikėtų nuoseklesnio pačios teisėsaugos požiūrio. EŽTT kai kuriose bylose yra pasisakęs, kad žmogaus teisių gynėjai turėtų būti ginami, jeigu jie pasisako už tas pažeidžiamas grupes, pagal tuos pačius principus. Šito turėtų būti laikomasi ir mūsų teisinėje praktikoje.
Kaip institucijos Lietuvoje (policija, prokuratūra, teismai) reaguoja į neapykantos kalbos atvejus? Ar pareigūnai sugeba atpažinti neapykantos kalbą? Kokie yra dažniausi iššūkiai teisėsaugai tiriant ar įrodinėjant neapykantos kalbą?
Šiuo metu kartu su partneriais VDU vykdo projektą – tiriame neapykantos kalbą teismų bylose. Tirdami nacionalines bylas pastebėjome, jog praktikos yra labai nenuoseklios.
Bendrai atsakant į klausimą, ar teisėsauga tinkamai reaguoja – taip ir ne. Yra ir labai gerų praktikų, yra ir praktikų, kurios kelia nerimą.
Be to, kad yra nenuoseklumo, pastaruoju metu praktikos keičiasi – tai džiugina. Tai, kad pradedama daugiau ikiteisminių tyrimų, yra gerai, net jeigu jie bus nutraukti. Bet man atrodo, kad ir pradėtas ikiteisminis tyrimas gali veikti prevenciškai. Tai, kad praktiškai iki šiol, ar iki maždaug 2020 m., iki Pijaus Beizaro ir Mangirdo Levicko bylos, tos praktikos man atrodo buvo vienokios, jos dabar yra pakitusios.
Man atrodo, kad teisėsaugos praktika tampa pažangesnėmis. Kas dažnai nutinka tose bylose – teisėsauga labai tiesmukai pasižiūri į turinį ir kalbinį turinį. Labai dažnai apsiribojama tik pačia kalbine raiška – ieškoma tik liepiamosios nuosakos, kad būtų raginama kažką daryti prieš grupę, kažkaip prieš ją veikti.
Jeigu yra bendraties forma, tai yra kvalifikuojama, traktuojama, lyg nebūtų raginimo. Nors ir lietuvių kalbos gramatikoje sakoma, kad bendraties forma gali būti naudojama raginimui ir ji yra stipresnė forma, negu liepiamoji nuosaka, emociškai turi daugiau krūvio.
Yra daug tokių nenusistovėjusių dalykų – bylos baigtis priklauso nuo to, kas imasi bylos. Skirtingi prokurorai skirtingai žiūri, teisėjai taip pat gali labai skirtingai pasižiūrėti į panašius atvejus.
Turbūt tai ir yra viena iš pagrindinių problemų – kai kuriais panašiais atvejais, teismo sprendimai gali labai išsiskirti. Kitas dalykas – teismų praktikoje dažnai yra pasitelkiamas lingvistas-ekspertas, jis turi įvertinti pasisakymų turinį. Teismui išvadas teikia dvi skirtingos tarnybos – Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Lietuvos teismo ekspertizės centras.
Jie turi skirtingus ekspertus, skirtingų ekspertų išvados irgi skiriasi, tų pačių objektų atžvilgiu. Yra daug kažkokio nesusikalbėjimo, skirtingo žiūrėjimo į tuos dalykus. Mano minėtas projektas, kurį dabar vykdome, jo tikslas ir yra pabandyti kažkaip rasti vieningesnius kriterijus, kriterijų modelį, kaip galėtų ir lingvistas-ekspertas ir ikiteisminio tyrimo tyrėjas analizuoti tuos objektus kažkaip nuosekliau. Ko labai trūksta – daugiau apimančio modelio. Kartais pasižiūrima labai siaurai, susifokusuojama į pavienius žodžius. Labai retai yra pakankamai įvertinamas kontekstas, kuriame buvo pasakytas ar parašytas komentaras. Tai yra daug įvairių skirtingų kompleksinių problemų, ta situacija yra labai nevienalytė.
Ką pastebėjome įgyvendindami projektą – analizę pradėjome nuo pradėjome nuo EŽTT bylų ir žiūrėjome, kaip jie elgiasi ir argumentuoja su saviraiškos laisve susijusiose bylose, kaip traktuoja neapykantos kalbą tose bylose. Kas labai akivaizdu – kad jie taiko labai visuminį požiūrį, kompleksiškai žiūri į skirtingus kriterijus, visada įvertina ir bendrąjį klimatą – socialinį, kultūrinį, ekonominį, politinį, kuriame buvo tas pasakymas pasakytas. Kas buvo kalbėtojas, kokia auditorija buvo, kiek plačiai pasiekė tas pasakymas, kokie pasakymo tikslai, kokia ideologija buvo motyvuoti tie pasakymai, koks yra pavojingumo lygis.
Pavojingumo lygis dažnai būna problema teismuose – labai sunku įvertinti, kokia yra pasisakymo grėsmė. Bet jie (EŽTT) dažnai įvertina grėsmę vertindami grėsmę – ar tame kontekste, tas pasakymas galėjo įžiebti konfliktą.
Pagal tuos kriterijus teisėsauga ir vertina, ar bus taikoma baudžiamoji, ar administracinė atsakomybė?
Taip turėtų būti. Paprastai tarptautinėje teisėje yra remiamasi vadinamaisiais rabato kriterijais, kurie apima kalbėtoją, turinį ir formą, kontekstą, pavojingumo lygį, kokią auditoriją pasiekė, kiek plačiai pasklido žinutė ir panašiai.
Tai toks kompleksinis požiūris ir rabato kriterijuose pabrėžiama, kad negalima susitelkti tik į turinį ar formą. Turi būti vertinama atsižvelgiant į visus tuos skirtingus parametrus. Pats tas tekstas irgi EŽTT praktikose, kas yra daroma, tas tekstas yra vertinamas kaip visuma – atsižvelgiama ir į leksiką, kuri yra pasirenkama, į tuos žodžius. Jeigu svarbu – į gramatiką, sintaksę, sakinio struktūras. Bet tuomet vis tiek viskas yra apibendrinama platesniame kontekste.
Tuo tarpu nacionalinėse bylose labai dažnai viskas suvedama į lingvisto-eksperto išvadas. Jeigu ta išvada atrodo paranki teisėjui, ja ir remiamasi. Labai menkai atsižvelgiama į kontekstą, kuriame buvo išsakytas turinys, kartais net stebina, kad tiek mažai bylos argumentacijoje yra vertinamas kontekstas. Pavyzdžiui, ar tuomet vyko LGBT eitynės tuo metu, ar buvo papildomų įtampų visuomenėje.
Dar kitas niuansas, kuris yra svarbus – EŽTT bylose išryškėjo, kad visi šie aspektai nutinka ir kitose šalyse. Tai nėra unikali Lietuvos situacija, bet ir Lietuvoje dažnai pasitaiko, jog nesilaikoma to principo, kurio raginama tarptautinėse praktikose laikytis, kad jeigu yra bent kažkoks pagrindas manyti, kad pasisakymas yra motyvuotas neapykantos, tai to reikėtų laikytis iki pat galo, bandant rasti visus argumentus, kurie leistų atmesti tokį motyvą.
Tikrai pasitaiko tokių atvejų, kai tas motyvas yra atmetamas išsyk, arba net nesurenkama medžiaga, galinti įrodyti, ar yra tas neapykantos motyvas, ar ne. Ar yra kažkoks nusistatymas prieš kažkokią grupę, ar tai jau būtų nusikaltimas, kylantis iš neigiamų nuostatų prieš grupę.
Kokią įtaką socialiniai tinklai daro neapykantos kalbos plitimui? Ar būtų galima teigti, jog neapykantos kalbos sklaida yra glaudžiai susijusi su interneto raida, ar visgi, neapykantos kalba yra kur kas senesnis reiškinys?
Neapykantos kalba egzistavo ir iki interneto plėtros, be jokios abejonės. Bet kas atsitiko su internetu – atsirado visai kiti sklaidos mąstai. Žymiai lengviau tiražuoti žinutes, jos sklinda žaibišku greičiu. Sukuriamas visai kitoks kontekstas pačiam dialogui ir komunikacijai, ką pabrėžia kai kurie tyrimai.
Realiame, akis į akį bendravime, yra poreikis spręsti konfliktą. Tuo tarpu skaitmeninėje terpėje to poreikio nėra. Tų žmonių mes nematome, su kuriais komunikuojame – konfliktas gali ir rusenti, jis gali likti, nėra poreikio jo išspręsti. Kitas dalykas – įsitraukimas socialiniuose tinkluose į komentavimą, tas aktyvumas kyla, kai atsiranda karštų temų. Socialinėms medijoms apsimoka turėti tokias karštas temas, nes tai skatina įsitraukti kalbėtojus, vartotojus.
Kitas dalykas, kas svarbu kalbant apie socialines medijas – daug kas priklauso nuo pačių medijų, kaip jos prižiūri savo erdvę, kokių atsakomybių imasi.
Mūsų atliktame tyrime matyti, kaip „Youtube“ ar „Reddit“ komentatoriai kalba apie translyčius asmenis. Labai aiškiai matoma, jog yra daug daugiau poliarizacijos
„Youtube“ komentarų skiltyje, kur yra visai kitoks komentatorių monitoringas nei „Reddit“, patys vartotojai prisižiūri tą erdvę, yra tas reguliavimas iš apačios į viršų. Tuo tarpu „Youtube“ reguliavimas yra kitoks, labiau iš viršaus į apačią.
Ten tos žinutės plinta visai kitaip, nuostatos reiškiamos visai kitaip. „Reddit“ argumentuojama išsamiau, konstruktyviau, rašomi ilgesni komentarai, sunkiau priskirti, ar tai yra teigiama nuomonė apie translyčius asmenis, ar neigiama. Mes bandėme skirstyti į teigiamus ir neigiamus komentarus – bet buvo dažnai sunku atskirti, nes komentatoriai diskutuoja ir svarsto. Tas rodo, kad poliarizacija priklauso nuo to, kaip platforma prižiūrima.
Socialinių medijų platformos įgyvendina atpažinimo sistemas, filtrus, siekiant iš karto atpažinti neapykantos kalbą. Jūsų manymu – kiek tokios priemonės yra efektyvios?
Kol kas šios priemonės vejasi nekentėjus iš paskos. Nekentėjai yra labai kūrybiški žmonės, neigiamiems dalykams panaudoja savo kūrybiškumą.
Kadangi tiesmukas formas dabar yra lengviau nustatyti automatiniais būdais, tiesmukos formos lengviau papuola į ikiteisminį tyrimą, tai tiesmukų formų mažėja, atsiranda vis daugiau užslėptų formų.
Toms automatinėms sistemoms yra sunkiau su jomis kovoti, jas atpažinti. Gerai, kad atsiranda naujos automatinio atpažinimo priemonės, bet visgi, jos nėra panacėja. Man atrodo svarbiausia, kad būtų didinamas žmonių sąmoningumas, supratimas apie neapykantos kalbą.
Labai svarbu denormalizuoti diskriminacines nuostatas – tobuliausia būtų, jei tų komentarų neatsirastų, tada nereikėtų ir visų tų sudėtingų dirbtinio intelekto (DI) parengtų sistemų. Bet kol taip nėra, kad visa visuomenė būtų edukuota, tai taip, tie DI įrankiai yra pagalba fiksuojant pačius tuos atvejus.
Pabaigai – ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, kad Lietuva taptų mažiau tolerantiška neapykantai, o gyventojai gebėtų atpažinti neapykantos kalbą?
Kaip minėjau, būtų tobuliausia, jei žmonės tų nuostatų neturėtų. Bet labai svarbu atsakyti į neapykantos kalbą per skirtingas priemones – švietimą, prevenciją, ir aiškią teisinę praktiką. Kad būtų labai aiški, nuosekli teisinė praktika. Žinoma, svarbūs ir minėti DI įrankiai.
