Pirmadienis, 15 balandžio, 2024
PradžiaĮVAIRŪSPavasarį Lietuva tikrins, kaip veiktų karo metu: nuo prezidento iki eilinio emigranto...

Pavasarį Lietuva tikrins, kaip veiktų karo metu: nuo prezidento iki eilinio emigranto – pakviesti bus tūkstančiai

NATO dar sausį oficialiai pradėjo „Steadfast Defender 2024“ – didžiausias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. Lygiagrečiai Lietuvoje vyks ir „Perkūno griausmas“ – taip pat išskirtinės pratybos. Ir ne tik savo dydžiu – tai bus ambicingiausia treniruotė per pastaruosius 30 metų, nes pirmąsyk bus tikrinama, kaip valstybė funkcionuotų karo metu. O ką tai reikš iš tikrųjų?

Per pastaruosius keletą metų jau tapo įprasta, kad kai paskelbiama apie nacionalines ar tarptautines pratybas, vyksiančias taip pat ir Lietuvos teritorijoje, žiniasklaidą dažniausiai domina du dalykai – skaičiai ir pratybų legenda. Tad ir klausimai būna standartiniai. Na tai, sakykite, kiek iš viso dalyvauja karių, technikos ir koks yra numatytas scenarijus – ar tariamas priešas jau akivaizdžiai įvardijamas ne kaip „raudonieji“ ar „Vatlandija“, o tiesiog Rusija?

Ir pratybų organizatoriai jau išmoko paslaugiai pateikti atsakymus į tokias užklausas. Neslepiama, kad keliose Aljanso šalyse, įskaitant ir Lietuvą vyksiančiose NATO pratybose „Steadfast Defender 2024“ dalyvaus apie 90 tūkst. karių, 50 laivų, 80 orlaivių ir daugiau kaip 1100 šarvuotosios technikos vienetų.

Dalyvaus visos NATO šalys, nuo kukliausias pajėgas turinčiųjų iki galingiausių Aljanso narių ar paskutinę minutę savo pajėgumus išjudinusių narių.

„Aljansas pademonstruos savo gebėjimą sustiprinti euroatlantinę erdvę vykdant transatlantinį pajėgų judėjimą iš Šiaurės Amerikos, – teigė NATO vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas generolas Christopheris Cavolis. – „Steadfast Defender 2024“ bus aiškus vienybės, stiprybės ir ryžto ginti vieni kitus, mūsų vertybes ir taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką demonstracija.“

Taigi, tikslas aiškus – kolektyvinės gynybos funkcijų, procedūrų ir instrumentų treniruotė su didelėmis pajėgomis, atliepiant pastarųjų metų realijas.

Karas Ukrainoje akivaizdžiai įrodė, kad daug metų prognozuota Rusijos konvencinė grėsmė gali būti labai reali, o jai atremti neužtenka būti stipresniu popieriuje, vien pagal BVP ar kitus rodiklius – didelę jėgą gali sustabdyti tik didelė jėga.

Tačiau „Steadfast Defender 2024“ bus svarbios ne tik dėl savo dydžio ar kaip galios demonstracija. Taip, rengiama ištisa pratybų serija NATO šalyse, kai lygiagrečiai, lyg po vienu skėčiu tilps kelios mažesnės apimties, specifinės arba nacionalinės pratybos, pavyzdžiui, „Perkūno griausmas“, kurios Lietuvoje prasidės balandžio 21 d. Ir taip, žiūrint į sausus skaičius, tai bus didžiausios Lietuvos pratybos, rengiamos kartu su sąjungininkais, per pastaruosius tris nepriklausomybės dešimtmečius.

Bet svarbiausi yra šių pratybų turinys bei tikslai – kompleksiškumas, masiškumas, realistiškumas. Tai reiškia, kad vyks iki šiol ambicingiausia treniruotė, turinti įtraukti svarbiausias šalies institucijas bei visuomenę, išbandyti mobilizacinius planus, rezervo, valdymo ir kitus algoritmus, imituojant situaciją, jei vyktų karas.

Lietuvoje tai nematyta nuo 1939-ųjų rugsėjo. Kas ir kaip viskas vyks šįkart?

Testuos ir eilinius, ir Nausėdą

Kada paskutinį kartą Lietuva realiai rengėsi galimam karui? Regis, paprastas klausimas, turint omenyje, kad šalyje nuolat vyksta įvairios karinės pratybos – tiek nacionalinės, tiek tarptautinės.

Juk jei kas paklaustų pratybų organizatorių ar krašto apsaugos sistemos sprendimų priėmėjų, ruošiamasi nuolat – kompleksiškai, masiškai ir realistiškai, tad kodėl minėtieji kriterijai šįkart bus jau tokie svarbūs ar išskirtiniai?

Velnias slypi detalėse. Pavyzdžiui, pirmą kartą ne simuliacinėse pratybose, ne tik štabuose, bet ir maksimaliai tikroviškomis sąlygomis bus testuojama visa valdymo ir vadovavimo grandinė.

Eiliniams kariams, puskarininkiams ir karininkams tai gali reikšti jau nesyk patirtas procedūras, bemieges naktis, įtampą. Juk tai bus ne šiaip taktinės pratybos, kai sklandžiai turės dirbti batalionai ir brigados, bet ir būsimosios divizijos štabas, o viską koordinuos jungtinė vadavietė.

Taip, Lietuvos kariuomenė turėjo daug įvairių testų. Tačiau toks išsamus patikrinimas bus pirmąsyk.

Šalyje bus daug karinės technikos judėjimo iš ir į poligonus, o logistinių, pajėgų integravimo iššūkių turės tiek Lietuvos, tiek sąjungininkų kariai. Ir tai nebus eilinės karinės kolonos, ar juo labiau rikiuotė parado tvarka, kaip kasmet lapkritį per kariuomenės dienos paradą.

Pavyzdžiui, kartu su „Perkūno griausmu“ vyks ir 3 tūkst. Vokietijos brigados karių su technika perdislokavimas į Lietuvą, o šią brigadą reikės ne tik integruoti į Lietuvos diviziją. Ir tai nebus vien 2D paveikslas žemėlapyje, bet mažiausiai trijų ar keturių dimensijų operacijos vienu metu (sausumoje, ore, vandenyje, kosmose), vertinant Lietuvos ir sąjungininkų pajėgų jungtinumą.

Asociatyvi / Vokietijos rotacinių pajėgų kariai / Algirdo bataliono nuotr.

Panašią koordinaciją reikės parodyti ir lietuvių bei lenkų kariams, kurie pagal planą „Orša“ turės užtikrinti Suvalkų koridoriaus pralaidumą draugiškoms pajėgoms ir saugoti nuo priešo atkirtimo. Tai turėtų tapti savotišku atsaku JAV atsargos generolo Beno Hodgeso išsakytiems teiginiams apie neva esantį koordinacijos, gynybos planų ir operacijų derinimo trūkumą tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Dar daugiau, kaip tik šiose pratybose, kurios planuotos ne vienerius metus, bus įgyvendinta tai, ko savo pasisakyme iš Lietuvos šalių ir pasigedo B. Hodgesas, t.y. pratybų, rengiantis gintis nuo priešo antskrydžių ir invazijos.

Praktine prasme tai reiškia ir sąjungininkų žvalgybinių orlaivių, karinių palydovų pasitelkimą, Lietuvoje išskleistus oro gynybos vienetus, diviziją remiančių elementų pasitelkimą – žaibišką salvinės ugnies sistemų HIMARS infiltravimą Palangoje ir kovinius šaudymus.

Pirmiausiai visam tam reikės ne tik sąjungininkų, bet ir paramą priimančios šalies aktyvaus įsitraukimo, o tai reiškia tūkstančių lietuvių karių dalyvavimą.

Tačiau kitaip, nei iki šiol didžiausiose „Perkūno griausmo“ pratybose 2018 metais, šį kartą esmė bus ne tiek skaičiuose, nors bus ir pasitelkta 8 tūkst. karių. Svarbesnis dėmuo yra tas, kad bus treniruojamasi kuo tikriau atlikti ir mobilizaciją.

Pereinant iš taikos meto į karo padėtį, t. y. modeliuojant situaciją, kai įsižiebia visi indikatoriai, rodantys neišvengiamą puolimą, valstybė kartu su sąjungininkais privalo veikti kone automatiniu režimu ir sutelkti pajėgas.

HIMARS Lietuvai / KAM nuotr.

Tai reiškia, kad bus pašaukta apie 5 tūkst. aktyviojo rezervo karių, t.y. tų, kurie per pastarąjį dešimtmetį yra atlikę privalomąją karinę tarnybą.

Čia bus svarbūs keli elementai. Pirma tai, kad abi aktyvios Lietuvos kariuomenės brigados („Geležinis Vilkas“ ir „Žemaitija“) bus pirmą kartą 100 proc. užpildytos personalu ir galės vykdyti operacijas.

Antra, apie 500 rezervistų planuojama skirti 3-jai brigadai „Aukštaitija“, kuri realiai tėra popieriuje ir visa būtų formuojama tik realaus karo atveju. Pratybų metu ir paaiškės, koks sėkmingas buvo pastaraisiais metais atliktas mobilizacinių sąrašų atnaujinimas – žinutes gaus ir privalės atsakyti visi aktyviojo rezervo kariai, kad ir kur bebūtų, paskendę darbuose Lietuvoje, gurkšnodami atostogų kokteilius Balyje ar ardami emigracijoje.

Po PKT baigimo tai yra ar bent jau turėtų būti žinoma visiems tarnavusiems – per kitus 10 metų būsi darsyk pašauktas (arba pašaukta) rezervo pratyboms. Rezervo karių pratybos rengiamos kasmet, bet „Perkūno griausmas“ bus ypatinga proga praktikuoti dar niekada neišbandytus mechanizmus.

Norint įvykdyti šį pratimą, turi sklandžiai veikti ir karo prievolės sistema, ir duomenų bazės, ir kiti elementai, kad į sąrašus įtraukti rezervistai laiku gautų pranešimus (elektroniniu paštu, žinutėmis bei paštu), į juos spėtų atsakyti, laiku prisistatytų į jiems priskirtus dalinius, kuriuose gautų tai, kas jiems priklauso – nuo sveikatos patikrinimo iki individualaus kario ekipuotės, aprangos ir ginklų.

Neabejojama, bus ir nesklandumų. Įprasta, kad šaukiant rezervistus atsiliepia apie 70 proc., be to, atsiranda įvairiausių pateisinamų, kitų priežasčių dėl darbo, šeiminių aplinkybių, kodėl atsisakoma atvykti į rezervo pratybas ar kelių savaičių įgūdžių atnaujinimo kursus.

Be to, šįkart nuo aktyviojo rezervo aktyvavimo iki perėjimo į karo padėties režimą bus suteiktas dosnus laikas – 10 dienų. Bet, kaip „Delfi“ teigė vienas už planavimą atsakingas Lietuvos kariuomenės karininkas, geriau neskubant išsibandyti sistemą, akcentuojant galutinį rezultatą, kad rezervistai (kurių sąrašuose per pastaruosius kelerius metus padaugėjo iki beveik 40 tūkst.) susirinktų, būtų patikrinti jų duomenys, o ne tai, kokia administracinė ar baudžiamoji atsakomybė gresia už pareigos nevykdymą.

Asociatyvi / A. Pliadžio nuotr.

Be to, net jei kuris iš algoritmų ir neveiks – tai irgi yra rezultatas, tam ir rengiamos pratybos, kad būtų patikrinta sistema. Ji jau dabar atrodo taisytina, ką savo pastabose ir pažymėjo Benas Hodgesas.

Pavyzdžiui, jei karo atveju dar iki kovos veiksmų būtų šaukiami ir parengtojo rezervo kariai, tai pastarųjų dėl galiojančių įstatymų į tokias pratybas, anot vieno Lietuvos kariuomenės atstovo, iki šiol negalima kviesti.

Absurdas? Taip, bet kažkodėl apie jį viešai nekalbama ir tuo nesipiktinama. Įstatymai jau taisomi, bet kol įsigalios, praeis laiko, tad šįkart „Perkūno griausme“ be profesinės karo tarnybos karių dalyvaus tik aktyviojo rezervo kariai. O tie, kurie tarnybą baigė iki 2014-ųjų (parengtojo rezervo karių priskaičiuojama apie 80 tūkst.) atšviežinti savo žinias, susipažinti su nauja ginkluote, technika, ekipuote ir kitomis naujovėmis galės nebent vėliau, kai įstatymo pataisos įsigalios.

Šiaip ar taip mobilizacija nėra vien karinis pratimas, nes testuojama visa valdymo ir vadovavimo grandinė. Būtent tai leidžia drąsiai teigti, kad šis testas skirtas visiems – nuo eilinio kario, civilio tarnautojo iki prezidento.

Praktiškai tai reiškia, kad bus tikrinama, kaip veikia valstybės institucijos – nuo kariuomenės, Vidaus reikalų sistemai pavaldžių vienetų iki savivaldybių, kaip jos visos koordinuoja veiksmus tarpusavyje ir su kariškiais.

Tai svarbu, nes pratybų metu Vilniuje ir Kaune civilinę valdžią bus treniruojamasi perduoti karo komendantams. Ne paslaptis, kad kariškių – net ir vietos savivaldybėse priskirto KASP personalo žinios, įgūdžiai, patirtis, netgi vadovavimo stilius skirsis nuo daugumos civilių tarnautojų (net jei jų dalis priklauso KASP ar Šaulių sąjungai).

Galiausiai vadovavimo grandinė, žinia, turi savo viršų. Pavyzdžiui, Gitanas Nausėda, kuris su savo administracija ir kitais aukštais pareigūnais jau yra dalyvavęs keliose strateginėse pratybose, šįkart turės rimčiausią išbandymą.

G. Nausėda lankėsi Rukloje / LR Prezidento kanceliarijos nuotr.

Tai bus ne šiaip galimybė pasirodyti (galimai) su uniforma (beje, rinkimų kampanijos metu) ir stebėti pratybas, bet ir realiai dalyvauti sudėtingo proceso sprendimų priėmime, kai bus imituojamas perėjimas nuo taikos prie karo meto sąlygų.

Juk G. Nausėda, kaip ir bet kuris kitas išrinktas prezidentas taip pat yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – jam kartu su kitomis institucijomis reikės spręsti dėl mobilizacijos, gynybos planų aktyvavimo. Kiekviena minutė bus brangi ne tik laiko prasme. Taigi, ne šiaip teks pamiršti visus šiuo metu „labai svarbius“ tragikomiškus tarpinsititucinius ginčus, koordinuoti veiksmus tiesiogiai požeminėje vadavietėje arba saugiais ryšių kanalais, bet ir priimti sprendimus, nuo kurių priėmimo greičio ir tikslingumo karo atveju priklauso žmonių gyvybės.

Kaip karui rengėsi lietuviai ir ukrainiečiai

Žinoma, bet kokių, net ir didžiausių pratybų metu įmanoma modeliuoti tik dalį situacijų, įtraukiant minimalius valstybės išteklius, kurie būtų pasitelkti realaus karo atvejui. Be pirmojo kontakto realių kovos veiksmų metu tikrąjį pasirengimą rodo nebent reali šalies mobilizacija – ne tik kariuomenės, bet ir visų valstybės institucijų, joms priskirtų žmogiškųjų, materialiųjų ir kitų išteklių.

Paskutinį kartą nepriklausomoje Lietuvoje (dalinė) mobilizacija vyko 1939 metų rugsėjį, kai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui per 20 valandų buvo sumobilizuota 90 tūkst. karių. Pašaukta 20 proc. daugiau, nei reikėjo, nes manyta, kad dalis rezervistų gali neatvykti, net jei kiekvieną pavasarį rezervistai buvo registruojami, o mobilizacinė sistema buvo testuojama ir suveikė puikiai.

Žinoma, šalies gyvenimas iš dalies sustojo: darbingo amžiaus vyrams atvykus į dalinius jų ten laikyti nevykdant jokių kovinių užduočių buvo nuostolinga ir taip pasaulinio karo tiesiogiai ir netiesiogiai paveiktai ekonomikai (tiek dėl karo veiksmų grėsmės, tiek dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių).

Bet pati sistema buvo patikrinta. Šiuolaikiniame pasaulyje artimiausias pavyzdys, ką reiškia didelis konvencinis karas, apimantis visą valstybę (o ir sukeliantis kitų šalutinių efektų visame pasaulyje) neabejotinai yra karas Ukrainoje.

2024-ųjų vasarį, nepaisant nuolatinių Ukrainos miestų apšaudymų ir bombardavimų tai, galbūt, jau ir nesijaučia, kaip pirmosiomis karo dienomis, savaitėmis ar mėnesiais prieš du metus.

Jei ne kruizinių, balistinių raketų ir dronų antskrydžiai, dabar gali susidaryti įspūdis, kad karas vyksta kažkur ten tolėliau – laukuose, miškuose esančiose fronto linijose, ištuštėjusių kaimelių, miestelių griuvėsiuose, bet ne sostinėje, ne didžiuosiuose miestuose.

Jau nebėra to jausmo, kuris buvo prieš du metus, kai šalis staiga suvokė egzistencinį pavojų, kai rusų tankai stovėjo Kyjivo priemiesčiuose, Rusijos specialiosios pajėgos važinėjo Charkivo gatvėmis ir kitur sparčiai veržėsi gilyn į šalį.

2022 vasario 24-ąją tai, kas daugeliui atrodė nesuvokiama, geriausiu atveju – tik iš dalies pažinta, tapo realybe visai Ukrainai. Tada šalis turėjo skubiai patikrinti ne tik per 8 metus nuo Krymo okupacijos ir karo Donbase sukurtus algoritmus, bet ir ištraukti senus, dar sovietinius mobilizacinius, rezervo planus.

Tai buvo realus testas: kaip bene svarbiausioje karo stadijoje – jo pradžioje, suveikia vadovavimo ir kontrolės mechanizmai, kaip masinės invazijos metu veikia ne tik kariuomenė, bet ir kitos institucijos, kaip elgiasi visuomenė.

Ginklų ir amunicijos dalijimas gatvės, paskubomis formuojami teritorinės gynybos daliniai iš civilių, kurie sostinėje išdygusiose barikadose buvo pasirengę priešintis ir Molotovo kokteiliais, ir lengvaisiais šaulių ginklais, kurių iki tol nebuvo laikę rankose.

Teko daug improvizuoti, klysti ir stebinti save, priešą ir pasaulį, bet Ukraina atsilaikė, nes net jei dalis visuomenės iki paskutinės minutės netikėjo, kad kils karas, kita dalis tam ruošėsi.

Tuomet dar niekas neįsivaizdavo, koks bus šis karas – pirmąją jo dieną ar juo labiau po dviejų metų, kai viskas jau kelis sykius smarkiai pasikeitė. Tačiau būtent pasirengimas bent jau iš dalies leido atlaikyti pirmąjį smūgį.

Visko neįmanoma sumodeliuoti, bet…

Tad būtent dabar, kai pasirodo (pagrįstų, argumentuotų ir nebūtinai) abejonių, ar Lietuva išties tinkamai rengiasi karui, keli dalykai turėtų būti aiškūs.

Pirma – taip, visko neįmanoma sumodeliuoti. Netekties siaubo, skausmo ir nepatirtų situacijų negalima imituoti taip, kaip jos nutinka realiame kare. Taip, galima mokytis iš karo Ukrainoje, ką ir daro specialistai, savanoriai, o ir ten kariaujantys, ir kitaip Ukrainai padedantys lietuviai, kurie, kartu su pačiais ukrainiečiais įgyja neįkainuojamos patirties, įgūdžių, žinių, tuo galėdami pasidalinti. Bet kai kurių pamokų, regis, nesuvoki, kol neateina diena X.

Pavyzdžiui, kai 2022-ųjų vasarį prasidėjo beveik trijų mėnesių Mariupolio apsiaustis, netgi šiame, nuo 2014-ųjų karo pradžios iš esmės pafrontės mieste greitai tapo aišku, kad gyvybės ir mirties klausimą lemia tiek įgūdžiai, tiek sekundės.

Viena iš daugelio tragiškų netekčių šiame kare tuomet buvo vos pusantrų metų Kirilas Jacko. Per rusų artilerijos apšaudymą namuose mirtinai sužeistą sūnų tėvai dar bandė gelbėti atvežė ant rankų į ligoninę. Bet gydytojai kūdikio jau nebegalėjo atgaivinti.

Nesuvokiamas tėvų skausmas, ašaros – visa tai užfiksuota ir įsirėžė atmintyje. Kaip ir sutrikusių, šokiruotų, galimai, pirmą kartą su tokia karo realybe susidūrusių gydytojų reakcijos, kai susiduri su masiniu aukų skaičiumi, plėštinėmis, šautinėmis žaizdomis, kai bandoma su žaibiškai tirpstančiais ištekliais gelbėti vaikų gyvybes, tuo pat metu saugantis nuo apšaudymų ir bombardavimų.

Viso tai taikos metu sunkiai suvokiama – kad karo atveju nebus saugios vietos, kad toks priešas, kaip Rusija nesirinks taikinių, nesivargins atskirti ar apsaugoti civilių, kad trūks medikamentų ir gydytojų, kad nebus vietos, kur laikyti sužeistuosius ir lavonus.

Visi šie klausimai gali dar kartą tapti aktualūs ir Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, kuri braškėdama per siūles vos ne vos su savanorių pagalba atlaikė kovido pandemiją. Ką reiškia kovinių ginklų ir karinės technikos padaryti sužalojimai, dalis Lietuvos medikų žino iš 1991 m. Sausio įvykių, kai į kelias Vilniaus ligonines suplūdo šimtai peršautų, tankų ir šarvuočių traiškytų, buožėmis ir lazdomis daužytų bei sprogimų kontūzytų žmonių.

Ir nors Sausio 13-oji buvo siaubinga naktis, žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius negali nė prilygti tam atvejui, jei Lietuvoje vyktų tokio intensyvumo ir apimties karas, kaip Ukrainoje. Kai Lietuva ir kitos NATO šalys vis atviriau kalba, kad vienoks ar kitoks karas Europoje, pirmiausiai Rusijos kaimynystėje Kremliaus iniciatyva gali prasidėti per artimiausius kelerius metus ar dešimtmetį, tai klausimas yra paprastas: o koks tuomet yra realus šalies pasirengimas tokiam karui?

Taktinės pratybos miške ar apgyvendintoje vietovėje yra vertingos, bet kaip sužinoti, ar funkcionuoja visa šalies politinė ir karinė vadovybė karo metu, ar spėja laiku mobilizuotis, išsisklaidyti, susitelkti? Dar daugiau – koks yra ne tik kariuomenės, kuri planuoja veikti kartu su NATO sąjungininkais, kariauti manevrinį karą sausumoje, jūroje ir ore, pasirengimas, bet ir kitų šalies institucijų, pačios visuomenės pasiruošimas?

Tarptautinės pratybos Greitas grifonas / R. Tenio nuotr

Jei kariuomenė, sprendimų priėmėjai kitose institucijose turi pasitvirtinę planus, dėlioja algoritmus ir rengiasi tai išbandyti pratybose, kur šioje vietoje yra likusios visuomenės vaidmuo?

Taip, pastaroji, anot naujausių apklausų, demonstruoja vis didesnį ryžtą gintis. KAM užsakyta apklausa rodo, kad šalies užpuolimo atveju prie taikaus pasipriešinimo prisidėtų 61 proc. piliečių. Tačiau 40 proc. apklaustųjų jaučiasi ne iki galo žinantys apie savo galimybes prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo. Dar 22 proc. teigia visiškai nieko apie tai nežinantys.

Didelė dalis gyventojų nieko nežino ir apie tai, kur slėptųsi oro pavojaus ar artilerijos apšaudymo atveju – karas Ukrainoje parodė, kad priedangos yra ne šiaip nuo namų bendrijų pirmininkų malonės priklausantys ir nuolat užrakinti rūsiai ar kitos specialios patalpos, kad ten nelandžiotų ir nedergtų benamiai ar asocialūs asmenys, bet ir realiai žmonių gyvybes gelbstinti infrastruktūra.

Lietuvoje, kur nėra nei metro, nei išvystyto slėptuvių tinklo, o reikalavimai naujos statybos pastatams patvirtinti tik neseniai, priedangos teoriškai yra vienintelė vieta, kur galėtų laikinai pasislėpti bent dalis civilių.

VRM duomenimis Lietuvoje šiuo metu yra 3310 priedangų, jose nuo netiesioginio apšaudymo oro pavojaus metu galėtų apsisaugoti 912 tūkst., arba 31 proc. šalies gyventojų. Informaciją apie priedangas, jų žemėlapį galima rasti čia.

Priedanga požeminėje perėjoje / Asociatyvi / R. Tenio nuotr.

Bet net ir išankstinis žinojimas, ką daryti, nebūtinai yra tas skaičius, kuris pasitvirtintų karo atveju. Daugiau nei pusė gyventojų agresijos prieš Lietuvą metu pasiryžtų prisidėti prie pasipriešinimo ginklu, tačiau tai yra taikos meto pasvarstymai, kai didelė dalis žmonių nei žino, kaip elgtis su ginklu, nei turi taktinį parengimą, o Ukrainos pavyzdys rodo, kad pirmųjų savanorių gretos ir jų entuziazmas po pirmojo realaus kontakto ir ypač po ilgesnio laiko greitai išgaruoja.

Pavyzdžiui, tik 11 proc. imtųsi iniciatyvos organizuoti tokį pasipriešinimą – savaime šis skaičius nestebina, ypač laisvoje demokratinėje visuomenėje. Bet kai Lietuvoje jau ne vienerius metus viešai kalbama apie visuotinį pasipriešinimą, kai iš istorijos, o ir karo Ukrainoje puikiai suvokiama, ką reiškia nesipriešinimas Kremliui ir ką reiškia rusiška okupacija, 11 proc. galima vertinti įvairiai.

O kaip šie skaičiai kistų artėjančios agresijos atveju, kai dalis gyventojų neabejotinai mėgintų palikti šalį arba atvirkščiai – matydami, pavyzdžiui, sklandžius, pagal jau atidirbtus algoritmus prevenciškai daromus šalies institucijų ir sąjungininkų veiksmus, telktųsi, kaip ukrainiečiai 2022 vasario pabaigoje?

Dalis šių klausimų yra ilgalaikiai ir jų tikrai neįmanoma nei atsakyti, nei ištestuoti minėtose pratybose „Perkūno griausmas“, kurios, suprantama, ne tam ir skirtos – tai tėra vienas rimtas didelis testas valstybei. Tačiau tai jau bus pradžia, po kurios savaime kils papildomų klausimų, pastabų. O galbūt – tik galbūt ir atsakymų bei paaiškėjusių problemų sprendimų.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

RELATED ARTICLES

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Most Popular

Recent Comments