Minint 70 metų po Sibiro lageriuose kalėjusios Adelės Dirsytės mirties, VDU Katalikų teologijos fakultetas surengė konferenciją „Istorinė atmintis tautos gyvasčiai: moterys – vilties nešėjos ir liudytojos“. Pranešėjai gilinosi į A. Dirsytės gyvenimo istoriją: nuo studijų metų Lietuvos universitete, veiklos ateitininkų ir Lietuvos katalikių moterų draugijoje iki nuteisimo už antisovietinę veiklą ir išsiuntimo į Sibiro lagerius bei galiausiai – mirties. Neįtikėtina, tačiau iš lagerio po pasaulį milijoniniu tiražu pasklido jos užrašyta maldaknygė „Marija, gelbėki mus“, tapusi šviesa daugeliui žmonių. A. Dirsytę siekiama paskelbti pirmąja Lietuvos moterimi palaimintąja, pastangos dedamos jau 25 metus, ir dar – ne pabaiga.
Nuteisti nekaltą
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė konferencijoje analizavo Adelės Dirsytės asmens bylą Lietuvos ypatingajame archyve. Savo pranešime „Kai nuteisti nekaltą?“ ji pabrėžė, kad sovietinis režimas šimtus tūkstančių žmonių savo įtakos sferoje pavertė kaltais.
„Šių baudžiamųjų bylų Lietuvos ypatingajame archyve yra saugoma šimtai tūkstančių. Tai įrodymai, kaip nekaltą žmogų vertė kaltu. Režimas veikė pagal principą: iš pradžių suimkime, o paskui išsiaiškinsime. Kai 1941 m. birželį dauguma vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į lagerius, jų bylos pradėtos konstruoti jau lageriuose, ten prasidėjo jų apklausos. Dauguma tų vyrų už pareigas, kurias ėjo nepriklausomos Lietuvos valstybėje buvo nuteisti aukščiausia – mirties bausme sušaudant“, – teigė R. Driaučiūnaitė.
Ji pažymėjo, kad po 1940 m. Lietuvoje įsigaliojo SSSR baudžiamasis kodeksas ir 58 straipsnis su keturiolika papunkčių. Politiniams kaliniams dažniausiai taikytas 58 str. 1 dalis: „tėvynės išdavimas“. Aukščiausia bausmė – sušaudymas su turto konfiskavimu arba 10 ir daugiau metų lagerio bausmės su turto konfiskavimu. Šiame 58 straipsnyje kaip didelis nusikaltimas režimui buvo priklausymas įvairioms organizacijoms. Šis straipsnis pritaikytas ir A. Dirsytei (1909-1955).
Nusikalto, kad priklauso ateitininkams ir parašė du straipsnius „Moters“ žurnale
1946 m. kovo 14 d. buvusios Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto studentės, pedagogės, ateitininkės, kurį laiką dirbusios Lietuvos katalikių moterų draugijoje, žurnalų „Moteris“ ir „Naujoji vaidilutė“ bendradarbės Adelės Dirsytės bute Trakų g. buvo atlikta krata. Bute rasta: 1938 m. žurnalo „Moteris“ Nr. 1 ir Nr. 19, kuriuose publikuoti jos straipsniai; du 1941 m. mokykliniai klasės žurnalai; Lietuvos katalikių moterų organizacijos statutas; 25 lapai įvairių užrašų; du paketai asmeninio susirašinėjimo korespondencijos.
Sekančią dieną A. Dirsytė buvo areštuota. Nutarime rašoma, kad ji yra aktyvi antitarybinės nacionalistinės katalikų jaunimo organizacijos „Ateitis“ narė. Per tardymus KGB rūsiuose (kur dabar veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejus) ji padėjo parašus po dokumentais, bet kokiu būdu juos išgaudavo?
„Po ilgų, paras trunkančių tardymų, įvairių bausmių, tokių kaip sausasis karceris, šlapiasis karceris, ištisinė nemiga, fizinės bausmės. Dažnai galvojama, kad labai žiauriai tardė, kankino tik vyrus. Esu kalbėjusi su daugybe politinių kalinių moterų, su partizanėmis, ryšininkėmis – nebuvo jokio gailesčio! Moteris kankino taip pat, kaip vyrus: labai žiauriai, labai negailestingai“, – pabrėžė istorikė R. Driaučiūnaitė.
A. Dirsytės apklausos vykdavo naktimis, pvz., nuo 22 iki 4 val., o dieną kameroje suimtiesiems buvo griežtai draudžiama miegoti. Sugrįžus po naktinio tardymo galėdavo būti uždrausta net pasivaikščioti kiemelyje, o tai reiškia, kad visą laiką sėdi kameroje su kitais žmonėmis, kur slogus oras, maža vietos, o kur dar „bildukai“, siekdavę, išgauti informaciją, tad reikėdavo nuolat būti budriam.
„Tai sovietų priemonės palaužti žmogų, kad jis prisipažintų dėl visko, kas yra sakoma“, – aiškino istorikė.
Ragino kovoti su komunizmu ir girtuoklyste
A. Dirsytės baudžiamosios bylos pagrindiniais įkalčiais tapo žurnalas „Moteris“, kur parašytas jos antitarybinio turinio straipsnis ir 13-os lapelių antitarybinio pobūdžio konspektas, kurį A. Dirsytė panaudojo pranešimui Motinos dienai parengti.
1938 m. žurnalo „Moteris“ straipsnyje „Motina, komunizmas ir kova su juo“ A. Dirsytė rašė: „Mes atidarėme vartus komunizmui į mūsų šventoves, į mūsų šeimos židinius, į mūsų pačių širdis. Komunizmo agentai, lyg nekalčiausi avinėliai, sėlina ten, kur nepasitenkinimas, kur tamsa. Jie tyliai, kartais švelniai, kartais pilni tulžies, bet visada uolūs ir energingi, žadėdami gerą gyvenimą, žadėdami darbo žmogų išaukštinti, skverbiasi į mūsų tarpą. Jie stačiokiškai religijos nepuola, bet užtat visu smarkumu juodina jos skelbėjus. Juk pamatus sugriovus, namas nebestovės. (…) Komunizmas – religijos gudrus priešas. Jis rauna su šaknimis bet kokią religiją. Komunistui gyvenimas tik žemėj, jis visiems kalba apie rojaus įkūrimą. Dangus, siela – jiems beprotystė, pasaka. Komunizmas kovoja ir prieš tautiškumą. Jie nori visą pasaulį užkariauti, jie nori iškelti tik vieną luomą – proletariatą, jie nori visus sujungti po antikristo vėliava.“
Straipsnyje ji išryškino moters ir motinos vaidmenis, ypač motinos, kaip ateities ugdytojos. Anot jos, motina prisiima atsakomybę išauklėti vaikus dorais piliečiais, nes vaikai – tautos ateitis.
Valdžiai užkliuvo ir straipsnis „Tikrasis kovos būdas su girtavimu“, kuriame A. Dirsytė rašė, kad tai blogis, tautai nieko gero neduodantis, ypač jaunoms merginoms nedera į alkoholį įnikti, juolab siūlyti jį kaip gėrimą svečiams.
13-oje kratos metu paimtų lapelių A. Dirsytė svarstė apie moters, motinos svarbą visuomenėje. Pareigūnai išvertė tik vieną lapą, kuriame ji rašė: „Gražiausiuoju žiedų mėnesiu, pirmąjį sekmadienį, apie 20 metų Europos daugelyje valstybių skamba motinai padėka. Lietuvoj tuo tarpu 13 kartų. Pernai kovo 8 d. – Moterų diena. Bolševikui motinos yra tik moterys. Jai suteikta laisvė ir motinystės dienose žengti į kalėjimą ir be vandens, ir be oro važiuoti į tolimus Rytus. O būdavo gražu: bažnyčios pilnos žmonių, lankytos mirusios motinos, degintos žvakelės, kapai puošti, daryti susirinkimai, dainuota, deklamuota, apdovanota.“
Už antisovietinę veiklą – 10 metų Sibire
1946 m. lapkričio 11 d. SSRS karinės kolegijos aukščiausiasis karinis teismas nuteisė Adelę Dirsytę kartu su dar dešimt bendrabylių. Tarp jų buvo ir Lietuvos visuomenės veikėja, ateitininkė, pedagogė Stefanija Ladigienė, iš kurios A. Dirsytė nuomojosi butą.
Ji apkaltinta, kad buvo nelegalios Ateitininkų organizacijos nare ir vykdė antisovietinę veiklą. Už tai A. Dirsytė patraukta baudžiamojon atsakomybėn, pagal 58 str. 1a ir 11 papunkčius.
„Konkretaus nusikaltimo, kuo galėtų apkaltinti –jie neturėjo“, – akcentavo istorikė R. Driaučiūnaitė.
A. Dirsytė nuteista 10 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageriuose ir teisių apribojimu 5 metams, su priklausančio turto konfiskavimu.
Iš Lukiškių kalėjimo ji kartu su kitais šimtais nuteistųjų išriedėjo į Čumą (Komijos SSR), už Šiaurės poliarinio rato tiesti geležinkelio. Po to buvo išvežta už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. Sekančiais metais atsidūrė Magadane, ypatingojo režimo Berlago lageryje, dirbo statybose. Galiausiai atsidūrė Chabarovsko lageryje.
Kalėjo su kriminaliniais nusikaltėliais
1944-1948 m. politiniai kaliniai lageriuose buvo kalinami kartu su kriminaliniais.
„10-12 val. trunkantis fizinis darbas tik už maisto davinį. Jei neįvykdei normos – negausi pilno davinio. Visiškai antisanitarinės sąlygos, nepritaikytos moterų kalinimui. Maža to, dar turi išgyventi šalia esančių kriminalinių kalinių terorizavimą. Kriminaliniai kaliniai – tai žmonės be moralės, be jokio skrupulo. Jie gali tave nužudyti, jei nepasidalini savo duonos norma ar jei nieko jiems neduodi iš savo siuntinio, gali ir visą siuntinį atimti. Galų gale jie gali nuspręsti lošti iš tavo gyvybės ir nužudyti tave bet kuriuo momentu. Tokiomis sąlygomis Adelei Dirsytei teko gyventi pirmuosius kalinimo lageryje metus“, – sakė istorikė R. Driaučiūnaitė.
1948 m. buvo pradėti steigti lageriai tik politiniams kaliniams, A. Dirsytė pervežta į Taišeto lagerius Irkutsko srityje, vėliau išgabenta į tolimąjį Magadaną. Lageriuose jai teko dirbti sunkius fizinius darbus.
Po J. Stalino mirties lageriuose prasidėjo streikai, vyko bylų peržiūrėjimas, amnestijų taikymas. 1954 m. rugpjūtį prašyta, kad A. Dirsytės byla būtų panaikinta, nes didžioji dalis bausmės jau atlikta. Deja, nuosprendis buvo paliktas be pakeitimų.
Nuo sveiko žmogaus iki fizinio ir psichinio ligonio
Gydytoja patologė prof. Vaiva Lesauskaitė konferencijoje apžvelgė Adelės Dirsytės ligos istoriją.
1946 m. MGB vidaus kalėjime Vilniuje išduotoje sveikatos pažymoje nurodyta, kad 37 m. sulaukusi A. Dirsytė yra sveika ir tinkama fiziniam darbui. Lageriuose jos fizinė būklė sparčiai blogėjo, o 1948 m. rugpjūčio 14 d. ji buvo perkelta į „poilsio“ namus, kur patekdavo tik labai išsekę ir nualinti kaliniai. Dirbti tokiems reikėdavo tik pusdienį ir ne prie geležinkelio. Iš „poilsio“ namų A. Dirsytė išvyko gavusi 3a kategoriją, reiškusią, kad žiemą per didžiulius šalčius jai nereikės dirbti.
„Per dvejus lagerio metus jos sveikata buvo sunaikinta“, – konstatavo prof. V. Lesauskaitė.
Būklei blogėjant 1951-1952 m. ji jau nebetiko intensyviam darbui statybose ir su kitomis išsekusiomis likimo draugėmis buvo perkelta į miškingomis kalvomis apsuptą koloną, vadinamą Šeštuoju kilometru. Tada ją kamavo didelis kraujospūdis.
„1954-1955 m. A. Dirsytę išvežė į Vladivostoką. Iš ten ji grįžo suluošinta. Niekas nežinojo, ką su ja tenai padarė. Aišku, tai buvo kažkas baisaus. Kartu kalėjusios kalinės rašo, kad ji grįžo išsekusi, pajuodusi, su nurautais plaukais ir nebendraujanti, nevalganti“, – teigė prof. V. Lesauskaitė.
1954-1955 m. A. Dirsytė gulėjo Magadano politinių kalinių moterų lageryje, atskirame barake, kur gydomos psichiškai nesveikos moterys. „Ji buvo tyli, su niekuo nekalbėjo, nevalgė. Ją maitino per prievartą, moteris buvo labai sutinusi, per dieną sėdėdavo tyli, rami ir labai liūdna“, – rašoma apie ligonę.
1954 m. gegužę Magadano centrinės ligoninės psichiatrijos skyriaus etapinėje epikrizėje rašoma, kad ligonės būklė sunki, ji sulysusi, lūpos ir veidas pamėlę, pulsas 78, aukštas kraujo spaudimas 170 su 120. Širdis išsiplėtusi, konstatuotas širdies nepakankamumas ir kiti sutrikimai.
1955 m. rugsėjo 26 d. lagerių administracijai pavaldžioje Chabarovsko srities ligoninėje Adelė Dirsytė mirė.
„Mirties priežastis – dizenterija, bet galima tuo abejoti, juk gyvenimas lageryje užpildytas dideliu fiziniu ir psichiniu smurtu, kuris nualino kūną. 1948 m., būdama tik 39 m., A. Dirsytė perkelta prie labai išsekusių ir nualintų kalinių. Būdama 40-metė ji jau nebetiko intensyviam darbui statybose, ją kamavo didelis kraujo spaudimas (dėl kančių ir streso). Lageryje ji susirgo reumatu, kuris pažeidė širdies vožtuvus. Ji buvo dažnai kankinama karceryje, kur negaudavo maisto, atimdavo šiltus drabužius. Karceris buvo išraustas amžinojo įšalo grunte, nešildomas, tad vos kelios dienos karceryje susargdindavo ir stipriausios sveikatos žmogų. Be to, ji nuolat badavo“, – kalbėjo prof. V. Lesauskaitė.
Kapas nerastas
Istorikas dr. Viktoras Bilotas atskleidė lankęsis kalėjimo archyve ir skaitęs politinės kalinės Adelės Dirsytės bylą. Jis pažymėjo, kad kai kurie lapai buvo suklijuoti, greičiausiai ten buvo tardytojų, pareigūnų vardai. Vadovaudamasis archyvo duomenimis istorikas bandė surasti A. Dirsytės kapą.
A. Dirsytės mirties liudijime parašyta, kad tai 17-tas kvartalas už Chabarovsko. Dabar ten sodai: maži namukai, maždaug 6 arų sklypuose. Kalbėdamas su vietiniu kunigu istorikas suprato, kad priešinamasi, jog kažkas klausinėtų, ieškotų tremtinių kapų. Jo manymu, greičiausiai kapinės yra po sodo namukais. „Vietinis pasakojo, kad statydamas pradėjo kasti žemę ir surado vieną kūną. (…) Nepavyko rasti A. Dirsytės tikslios palaidojimo vietos, tik apytiksliai. Archyve nebuvo kalėjimo ligoninės bylos“, – teigė V. Bilotas.
Sibiro kalinių maldaknygė paplito po pasaulį
A. Dirsytė užsiėmė lagerio kalinių religiniu švietimu, telkė maldai. Kartu kalėjusių kalinių liudijimu, ji nuolat patekdavo į karcerį, mat kalinėms teikė dvasinį palaikymą, telkė krikščionišką bendruomenę, slapčia organizuodavo dvasines pratybas, vesdavo rekolekcijas, kryžiaus kelius, rengdavo maldų rašymus, rožinio kalbėjimą po gultais, diskutuodavo apie Kristaus kančią. O vieną dieną nutarė parengti maldaknygę.
Dr. Skaistė Barkutė konferencijoje pristatė A. Dirsytės Sibire parengtos maldaknygė istoriją. Kurti maldų knygelę jai kilo mintis Buchta-Vaninoje, perkėlimo stotyje 1950-aisiais. Ji buvo ryžtingai nusiteikusi užrašyti visas maldas, kurias tik su lagerio merginomis atsiminė. Rašyti jos nusprendė ant cemento maišų skiaučių, visiems sumigus.
1953 m. vasario 16 d. parengtą maldaknygę „Marija, gelbėki mus“ A. Dirsytė padovanojo bičiulei, kuri buvo paleista iš lagerio ir dirbo slaugytoja Magadane. Maldaknygę 1959 m. gyventojas Henrikas iš Lenkijos perdavė kunigui Lionginui Jankui, kuris Amerikoje dirbo bendrame Amerikos lietuvių fonde, šelpusiame tremtinius. Kun. Lionginas paprašė, kad Kęstutis Trimakas ją išverstų į anglų kalbą. Po daugelio metų K. Trimakas jau tapęs kunigu atidavė knygelę tėvams jėzuitams Čikagoje. Knygelė išplito milijoniniu tiražu, yra išversta į 14 pasaulio kalbų.
Joje randama daug maldų, kuriose jaučiamas vienybės su Dievu troškimas. Ir gyvendama ypač sunkiomis bei atšiauriomis sąlygomis ji dėkojo Dievui už gaunamas malones.
„Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones, už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu. Dėkoju už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. (…) Jėzau, padėki man teisingai suprasti tiesos, gėrio ir grožio vertybes. Leisk man nenuilstamai jų siekti, kad savo asmenybe tarnaučiau Dievui ir tėvynei“ – rašė A. Dirsytė.
„Dalia Grinkevičiūtė Lietuvos tremtiniams padovanojo memuarinius pasakojimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kuri intensyviai verčiama į daugelį pasaulio kalbų, o A. Dirsytė Lietuvos politiniams kaliniams padovanojo maldaknygę „Marija, gelbėki mus“, – pažymėjo istorikė R. Driaučiūnaitė.
Atidarė Adelės Dirsytės vardo auditoriją
Adelė Dirsytė 1928-1932 m. studijavo Lietuvos universiteto (dab. VDU) teologijos-filosofijos fakultete. Minint jos mirties 70-metį, konferencijos metu VDU Katalikų teologijos fakultete atidaryta Adelės Dirsytės vardo auditorija (310 kab.).
„Diplominiame darbe ji analizavo tiesas, kuriomis gyveno: moters pašaukimas, moters pašaukimas būti mama bei kova tarp gėrio ir blogio. Ji patyrė tos kovos pražūtingumą ir didybę. Ji yra viena iš kelių lietuvių moterų pasauliečių, kurioms pradėtos beatifikacijos bylos. Šalia jos yra Barbora Žagarietė ir Elena Spirgevičiūtė“, – atidarant auditoriją kalbėjo A. Dirsytės bylos vicepostulatorius kunigas dr. Nerijus Pipiras.
A. Dirsytės giminaitė Aušra Valevičienė atidengė auditorijos lentelę.
„Nežinau, ar sugebėčiau taip gražiai praeiti kelią, kaip praėjo jinai. Priimti kančią su tokiu gerumu širdyje, kaip ji priėmė dar reikia mokytis“, – sakė A. Valevičienė.
Auditoriją ir A. Dirsytės paveikslą (dailininkas Vaidas Šukys) palaimino Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
A. Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kun. Andrius Končius tikino, kad šventaisiais netampama nuėjus į dangų, šventaisiais esama čia – žemėje.
„A. Dirsytei užvesta kankinystės byla. Jos šventumas – kaip pasirinkimas likti ištikimai Kristui iki mirties. Būti nukankintu už ištikimybę Kristui ir tikėjimą. Beatifikacijos bylos procesas vyksta nuo 2000-ųjų. Byla 2024 m. sausį pasiekė Vatikaną. Rasta trūkumų – reikia atsiųsti liudijimų iš vyskupų, kunigų ir vienuolių tarpo, nes visi 34 liudininkai buvo pasaulietės moterys, kalėjusios lageryje su A. Dirsyte. Bylos procesas vyksta, gal po kokių 10 metų A. Dirsytė bus paskelbta palaimintąja. Tai didelis visos komandos darbas“, – kalbėjo kun. A. Končius.
