Gruodžio 19-oji Nacionaliniam Kauno dramos teatrui žymi jau 105 metus skaičiuojantį kūrybos kelią. Ilgiau nei tris dešimtmečius šiame teatre kuriantis, o nuo 2007-ųjų jam vadovaujantis Egidijus Stancikas visą savo gyvenimą sieja su scena – kartais nematomai, kartais scenoje, bet visuomet – šalia jos. Jo kasdienybė – tai tiltas tarp proziškos atsakomybės ir menininko vidinio pasaulio, tarp griežtų biudžeto lentelių ir virpančios teatro auros.
Apie miesto pulsą, kūrybinių bendruomenių trapumą ir išliekantį tikėjimą vertybių galia – pokalbis prie arbatos puodelio. Kalbėjosi Jolanta Garnytė.
Laisvės alėja ir jos prieigos buvo ir tebėra mėgiamos menininkų. Čia gyveno Lietuvos teatro kūrėjai: režisieriai, aktoriai, dailininkai. Jūs taip pat prieš keletą metų persikėlėte į miesto širdį – Laisvės alėją – į darbą ateinate pėsčiomis. Norėjote gyventi arčiau teatro, ar tai tiesiog sutapimas?
Gyvenau senamiestyje, Aleksote, o dabar esu įsikūręs pačioje miesto širdyje. Turbūt viskas susiveda į vieną, bet man svarbūs ir dvasiniai, energetiniai klodai. Man asmeniškai senamiesčio erdvėse, istorinėse aplinkose yra žymiai įdomiau, nes jauti kitokį miesto pulsą, energiją. Kodėl? Kai devyniasdešimtaisiais su kolegomis buvau pakviestas į šį teatrą, mes ketverius metus gyvenome dramos teatro tarnybinėse patalpose, galima sakyti pačiame teatre. Šioji nenutrūkstama teatro energija lydėjo nuolat – nuo kambario iki scenos. Tas buvimas kūrybiniame ryšyje man patinka. Nesiekiau sąmoningai sugrįžti, tačiau labai džiaugiuosi būdamas šioje teatro auros spindėjimo erdvėje. Teatras skleidžia savitą energetiką – traukiančią, paslaptingą ir įkvepiančią.
Smalsu, ar jūsų kelionė neužtrunka? Tikiu, kad pakeliui sutinkate ne vieną pašnekovą.
Turiu tokį negerą įprotį – nepridėti papildomo laiko kelionei į teatrą. Galiu paatvirauti: anksčiau apsimesdavau kalbantis telefonu, kad neužtrukčiau bendraudamas su pakeliui sutiktais žmonėmis. Dabar nebereikia vaidinti, nes metams bėgant suprastėjo regėjimas (šypsosi). Be to, su metais ir patirtimis didėja prisiminimų klodas, kuris visada keliauja su manimi, todėl dažnai būnu nugrimzdęs į savo mintis. Gal iš šalies atrodo, kad esu tarsi „pasikėlęs“, nenorintis pastebėti. Ne – aš tiesiog esu savo pasaulyje, labai įtraukiančiame ir mielame. O kiek dar minčių ir prisiminimų, susijusių su kiekvienu taku, kuriuo einu! Dėl to tas trumpas kelias tampa gražiu įvadu į tai, kas manęs laukia teatre.
Išduosiu paslaptį: man labai patinka į teatrą ateiti savaitgaliais, kai kabinetai nebedūzgia, o visa energija susitelkia į vyksmą scenoje, į spektaklį. Tomis akimirkomis tvyro tikra kūrybinė atmosfera, kuri mane traukia jau trisdešimt penkerius metus.
Pastarasis laikotarpis kultūros bendruomenei kupinas iššūkių. Kultūros ministerija kurį laiką buvo atsidūrusi prieštaringai vertinamos partijos rankose, vėliau sekė kultūros ministrų pasjansas – vienas keitė kitą. Šie įvykiai paskatino susitelkti: gimė Kultūros asamblėja, Vilniuje ir Kaune surengti pasipriešinimo mitingai, įvairios iniciatyvos ir akcijos. Kultūros bendruomenės ir ją palaikančiųjų pastangomis užsimezgė tikras kultūrinis sąjūdis. Kas jus labiausiai jaudina šioje situacijoje?
Labiausiai mane jaudina tai, kad mūsų jaunoji karta savyje yra išsiugdžiusi pamatines vertybes – aiškiai parodė jų svarbą ir beatodairiškai stojo jas ginti. Tai padrąsina mus, vyresniuosius, kurie dalyvavome Sąjūdyje, ėjome į priekį išsikėlę bekompromisius iššūkius, lūkesčius ir idealus Ačiū Dievui, kad jau trisdešimt penkerius metus šie yra puoselėjami ir kuriami. Jaudina šių iniciatyvių žmonių sąmoningumas ir jų išmintis.
Prisimenu, apie 1988-uosius „Šiaurės Atėnuose“ publikuotą straipsnį apie Oskarą Milašių ir jo pranašišką viziją, kad Lietuva gali tapti tarsi Šiaurės Atėnais. Tuomet ši idėja mane labai įkvėpė, nes Atėnai – tai kultūros, filosofijos ir meno civilizacija. Tai visiškai kitoks valstybės modelis: grįstas kultūra, mąstymu, dvasiniu augimu. Galbūt todėl mane visada traukė Milašiaus mistiška, paslaptinga, pranašiška kūryba. Iš dalies dėl to ryžausi režisieriui Robertui Wilsonui pasiūlyti atsigręžti į Milašių, ir esu labai laimingas, kad Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukursime paskutinį R. Wilsono spektaklį pagal šio mistiko kūrybą – „Septynios vienatvės“. Jųdviejų kūrybos paralelės ryškios: vienas – literatūros, kitas – scenos poetas.
Šis kultūros sąjūdis man tarsi sugrąžino Milašiaus pranašystės išsipildymo galimybę – per kultūros žmonių ryžtą ir atsakomybę. Sakydamas „kultūros žmonės“, turiu omenyje labai plačią bendruomenę: ne tik kultūros profesionalus, bet ir filosofus, pedagogus, akademikus, inžinierius, medikus, dvasininkus ir t.t.. Jei tokios pajėgos subrandintų Lietuvos ateities viziją ir prisiimtų atsakomybę, nebijotų rizikuoti, klysti ir mokytis iš klaidų – tai būtų tikra likimo dovana Lietuvai, artinanti mus prie tų metaforinių Šiaurės Atėnų.
Labai tikiuosi, kad šių pažadintų vertybių neparklupdys interesai ir kad žmonės, užkūrę šią liepsną, nepriklauso Peterio Breigelio paveikslo „Aklieji“ personažams. Istorija byloja: griūva didžiausi rūmai, bet bekompromisė, pasiaukojanti asmenybė išlieka kaip neišsenkantis įkvėpimas.
Nacionalinis Kauno dramos teatras vis ryškiau atsiveria tarptautinei scenai. Teatras yra ambicingo Europos teatrų tinklo „Prospero New“ narys, užmezgė ryšius su Vokietijos „Schaubühne“ teatru, bendradarbiavo su pasauline scenos meno žvaigžde Robertu Wilsonu (1941–2025), o šiandien tęsią darbus su jo kūrybine komanda. Teatras kviečiasi režisierius ir menininkus iš Kanados, Prancūzijos, Lenkijos, Slovėnijos, Vengrijos, Norvegijos ir kitų šalių. Ką ši kūrybinė partnerystė duoda teatrui, trupei ir žiūrovams? Ir kokia, jūsų akimis, yra šiuolaikinio teatro misija?
Visų pirma norėčiau padėkoti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vizionieriams, sugebėjusiems parengti tokią programą, kurios vaisiais šiandien galime džiaugtis. Tai didžiąja dalimi jų nuopelnas. Mūsų teatras visada turėjo ambicingų idėjų, tačiau finansinės galimybės ilgą laiką buvo ribotos. „Kaunas – 2022“ programa lėmė, kad galėjome kartu su pasauline teatro žvaigžde Robertu Wilsonu bei jo kūrybine komanda sukurti spektaklį „Dorianas“.
Kviesdami užsienio režisierius siekiame patenkinti ilgalaikį kitokios teatro mokyklos, kitokio žvilgsnio alkį ir suteikti trupei gaivos gūsį. Žinoma, susiduriame ir su kalbiniais barjerais, skirtingomis kultūromis ar darbo metodais, tačiau būtent šie iššūkiai atveria naujas galimybes ir praturtina visus proceso dalyvius.
O kalbant apie žiūrovus – norisi, kad jie, žiūrėdami spektaklį Berlyne, Dubline ar Londone, pajustų, kad mūsų teatras alsuoja tuo pačiu pasaulinės scenos oru. Teatras turi gyventi tuo, kuo gyvena visuomenė, tačiau kūrėjų užduotis – būti bent vienu žingsniu priekyje. Todėl teatro misija yra ne tik atspindėti problemų lauką, bet ir siūlyti kryptį, kuria eitų kritiškai mąstantis, savo būtį analizuojantis žiūrovas.Ir visiškai nesvarbu, ar tam pasitelkiame nacionalinę dramaturgiją, pasaulio klasikos šedevrus ar šiuolaikinę literatūrą. Svarbiausia – gebėti atpažinti ne tik momentines, bet ir gilumines problemas. Jas lukštendami, ieškome išeičių ir atsakymų bei dalinamės jais su žiūrovais.
Daug metų vadovaujate teatrui, tačiau esate ir aktorius, vaidinate spektakliuose. Su kai kuriais vyresnės kartos kolegomis pažįstami nuo savo darbo teatre pradžios, kiti užaugo ar tebeauga jūsų akyse. Kaip pavyksta derinti kolegos ir vadovo vaidmenis?
Aš stengiuosi šiuos vaidmenis atskirti. Su aktoriais daug bendraujame spektaklių užkulisiuose – kalbamės, todėl žinau, kas kam rūpi, kas jaudina. Man svarbu, kad kiekvienas patirtų savo kūrybinio skrydžio akimirką. Komandos ekoklimato pajautimui reikalinga empatija, o ją jaučiu natūraliai. Todėl tiek save, tiek komandą vedu link to, kad teatre – šiame didžiuliame, veiklų kupiname avilyje – kūryba būtų pagrindinė, vienintelė tikslo viršūnė.
Stengiuosi kaip vadovas sudaryti palankiausias sąlygas kūrybai. Galbūt patys to nepajaučiame, bet tai labai gražiai vertina mūsų svečiai: atlikę premjerą, jie nori sugrįžti. Juos žavi visų padalinių darbas, apsijungimas, atmosfera ir nusiteikimas. Teatre vyrauja tarsi ekosistema, kurioje visi kartu neria į kūrybinius ieškojimus ir asmeninius išsipildymus.
Daugiau – sausio mėnesio žurnale „Moteris”
Svetlanos Baturos nuotraukos
