Režisierius Robertas Wilsonas mirė 2025 m. liepos 31 d., sulaukęs 83 metų. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis sukūrė atsisveikinimo scenarijų – bendruomenines ceremonijas, kurias norėjo surengti keturiuose miestuose, ypač svarbiuose jo gyvenimui ir kūrybai: Niujorke, Paryžiuje, Berlyne ir Milane. Paskutinė atsisveikinimo ceremonija vyko gruodžio 1-ąją Milane, Piccolo teatre. Į atsisveikinimą susirinko R. Wilsonui artimi žmonės, bendrakūrėjai. Organizatorių kvietimu ceremonijoje dalyvavo Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė, aktorius Dainius Svobonas ir technikos inžinierius Tomas Žilinskas.
Ceremonija, pavadinta „Tyla“, lakoniška, bet iškalbinga. Jos programoje paskelbtas priminimas: „Visi, kam kada nors teko stebėti, kaip Bobas kreipiasi į auditoriją – per paskaitą, tostą, teatro premjerą, parodos atidarymą, apdovanojimų ceremoniją ar bet kokį kitą susibūrimą – prisimena ypatingą būdą, kuriuo jis pradėdavo. Pirmąsias akimirkas Bobas tiesiog stovėdavo tylėdamas. Mūsų skubančiame, perstimuliuotame pasaulyje tokios pauzės gali atrodyti neįprastos, net trikdančios, siurrealios, tačiau kartu ir giliai jaudinančios.
Bobas buvo atsidavęs Johno Cage’o gerbėjas ir stipriai veikiamas jo filosofijos, dažnai kartodavo Cage’o priminimą, kad „nėra tokio dalyko kaip tyla“. Savo atsisveikinimo ceremonijai Bobas paprašė ilgos, labai ilgos tylos.
Šiuo metu kviečiame jus klausytis to, ką girdite, matyti tai, ką matote, melstis, medituoti, sėdėti, prisiminti arba įsivaizduoti. Tyla nėra tuščia. Ji pilna, skambi ir gyva. Ir galbūt joje – paskutinė Bobo žinutė“. Pabaigoje prisiminimais apie Wilsoną pasidalino aktorė Maria de Madeiros, knygos apie menininką redaktorius Franco Laera ir meno istorikė, kuratorė Elettra Bottazzi.
Generalinis teatro direktorius E. Stancikas teigia: „Būdamas Milano „Piccolo“ teatre paskutinėje Roberto Wilsono atsisveikinimo ceremonijoje, jutau, kad dalyvaujame ypatingame, tylos pripildytame rituale. Robertas Wilsonas buvo menininkas, kuris mokėjo sustabdyti laiką – ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jis priminė mums, kad tyla gali būti pilnesnė už žodžius, kad ji talpina tai, kas esmingiausia. Mums, Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, buvo didžiulė dovana jį pažinti, dirbti kartu ir matyti, kaip gimsta jo kūriniai. Dabar, kai pasaulis atsisveikina su šiuo nepaprastu kūrėju, mūsų teatras jau ruošiasi jo paskutinei premjerai – „Septynios vienatvės“ pagal Oskarą Milašių. Tai kūrinys, kurio jis laukė, prie kurio dirbo su jam būdingu kruopštumu ir vidine tyla.
Šiandien suprantame: „Septynios vienatvės“ nebebus tik naujas spektaklis. Tai taps mūsų bendru atsisveikinimu su Robertu Wilsonu. Tikimės, kad šis jo paskutinis kūrinys nuskambės kaip švelni, bet galinga žinutė iš tylos, kurią mums paliko.“
