Reaguodami į socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sklandančius komentarus apie spektaklį „Lietuviškos Vėlinės“, skelbiame režisieriaus Jakubo Skrzywaneko komentarą:
Visų pirma noriu pabrėžti, kad šis spektaklis yra mano pagarbos Lietuvos tautai, jos istorijai ir kultūrai, taip pat rūpesčio dėl jos ateities išraiška. Negalima teigti, kad mano režisuoto spektaklio „Lietuviškos Vėlinės“ metu buvo niekinami Lietuvos valstybės simboliai. Kaip skelbėme teatro svetainėje, programėlėje ir interviu prieš premjerą, spektaklyje yra scenų, galinčių sukelti stiprių emocijų. Manau, kad tokia ir yra teatro esmė, – leisti žiūrovui saugioje aplinkoje susidurti su savo didžiausiomis baimėmis.
Per daugiau nei metus trukusį kūrybinį procesą – dirbtuves ir tyrimus – jutau, kad Lietuvoje labai gyva karo ir galimos naujos Rusijos okupacijos baimė, todėl norėjau apie tai kalbėti. Dėl šios priežasties spektaklyje pasirodo scenos, vaizduojančios sovietų karių sugrįžimą į Lietuvą. Jie nutraukia pagarbiai atliekamą Lietuvos himną ir sunaikina teatrinį rekvizitą, kurį žiūrovai gali sieti su nacionaliniais simboliais. Tačiau noriu pabrėžti, kad šių scenų tikslas nėra įžeisti lietuvius, o priminti sunkią praeitį, kuri gali pasikartoti, jei nebūsime vieningi ir sąmoningi dėl kylančių grėsmių.
Lietuvių publika puikiai suprato šias prasmes, už ką jai esu labai dėkingas. Visos trys premjeros vyko pilnutėlėje salėje ir baigėsi ilgomis ovacijomis atsistojus. Nė vienas žiūrovas nepaliko salės ar nesutrukdė spektaklio minėtose scenose. Tai rodo, kad kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru sukūrėme aktualų, nors ir daugeliui skausmingą kūrinį.
Vis dėlto dar kartą noriu aiškiai pabrėžti, kad spektaklis jokiu būdu nesiekė ir nesiekia įžeisti Lietuvos tautos. Kaip Krokuvos Senojo teatro meno vadovas puikiai suprantu, kokia svarbi yra nacionalinė tapatybė ir jos simboliai. Lenkijos ir Lietuvos geras vardas man yra itin svarbus. Kartu ginu meninę laisvę, kuri tam tikruose kontekstuose leidžia kurti scenas, galinčias sujaudinti, sukelti skausmą ar paskatinti apmąstymus – remiantis išankstiniu kūrėjo ir žiūrovo susitarimu. Pastatydamas spektaklį pagal lenkų–lietuvių autoriaus Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, siekiau ne tik papasakoti sudėtingą mūsų dviejų tautų istoriją, paženklintą karų, okupacijų ir nusikaltimų, bet ir priminti laikus, kai Lenkija ir Lietuva brolybėje sudarė vieną valstybę.
Dėkoju Nacionalinio Kauno dramos teatro komandai ir mūsų partneriams iš Lenkijos ir Lietuvos, įskaitant abiejų šalių Kultūros ministerijas. Kviečiu žiūrovus į kitus spektaklius sausį ir vėlesniais mėnesiais.
