Savanorių prospektu kylant į kalną kairėje pusėje dėmesį patraukia apdegęs žalias namas Nr. 63. Kadaise čia virė kultūrinis gyvenimas, vėliau pastatas buvo apleistas, pamėgtas benamių, teritorijoje telkėsi kačių sambūriai. Namas ne kartą degė. Vietoj jo planuojama statyti modernų daubiabutį. Nykstant medinei Kauno istorijai, verta sugrįžti šimtmečiu atgal ir prisiminti didingą namo praeitį, susietą su žinomais kultūros atstovais.
Kauno medinės architektūros duomenų bazės „Archimedė“ duomenimis, pastato istorija mena XIX a. pab., tuomet bajorams Tiškoms priklausiusiame sklype stovėjo medinis vieno aukšto namas, jame buvo įrengti 8 butai nuomai. Po to ši valda perėjo A. Dabulevič, o vėliau – Andriaus Venckūno žinion. 1923 m. namas įgijo antrą aukštą. Jis buvo šildomas krosnimi, turėjo vandentiekį.
Vykdavo garsieji „Čiurlionienės šeštadieniai“
Šiame name 1925-1930 m. butą nuomojosi žinoma rašytoja, literatūros ir meno kritikė, visuomenės veikėja, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958).
Pasak bibliotekininkės Vilmos Mačiulaitytės, šeštadieniais nuo 1926 m. šeimininkė rengdavo literatūrinius susitikimus, per kuriuos pokalbiai dažniausiai sukdavosi apie lietuvių kalbą bei literatūrą, vertimus, mat atgavus nepriklausomybę imtasi versti užsienio literatūrą. Vertėjai, rašytojai, lituanistai dėl kalbos ir stiliaus dalykų ėmė telktis ir diskutuoti. Laiko likdavo ir savo kūrybos skaitymams. Susitikimų dalyviai net kurdavo naujus žodžius.
Ilgainiui tokie vakarai buvo pradėti vadinti „Čiurlionienės šeštadieniais“ ir išgarsėjo visoje laikinojoje sostinėje.
Tame pačiame name gyveno bei susibūrimuose dalyvaudavo jos kolega lietuvių kalbos mokytojas, vertėjas Jurgis Talmantas, taip pat prisijungė kunigas Mykolas Vaitkus, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, Vanda ir Balys Sruogai ir kt. Į šeštadienio susirinkimus ateidavo ir poetė Salomėja Nėris.
„Šis pastatas galėjo būti įtrauktas į M. K. Čiurlionio 150-mečiui skirtus kultūrinius maršrutus, kaip jo žmonos Sofijos ir dukros Danutės gyvenamoji vieta. Aišku, kai medinukas tokios būklės, tai gėda jį bet kam rodyti“, – svarstė Žaliakalnio gidas Jonas Oškinis.
Pastato nėra kultūros vertybių registre, tačiau jis patenka į Naujamiesčio vizualinės apsaugos pozonį.
Kompozitorius į butą tempdavo anglis
Savanorių pr. 63-8, antrame aukšte nuo pokario iki 1970 m. gyveno kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, „Gabijos“ draugijos steigėjas Jonas Dambrauskas (1892-1982).
„Muziko butas Žaliakalnyje buvo tikrai prastas, galima sakyti, be elementarių patogumų, kūrenamas krosnimis, be kitų santechninių patogumų. 75-mečiui J. Dambrauskui ir jo žmonai teko beveik kasdien tampyti anglis, malkas iš sandėliuko, kuris buvo kieme esančio kito namo antrame aukšte – į butą II a., kuriame gyveno. Tai buvo nemažas atstumas. Kartais reikėjo iškęsti ir pasityčiojimus: koks gi apkiautęs nusipelnęs meno veikėjas, kad anglis tampo ir t.t.“, – knygoje „Kompozitorius Jonas Dambrauskas“ (2002) rašo jo sūnus Vytautas Dambrauskas.
Knygoje minima, kad pas J. Dambrauską kartais repetuoti ateidavo operos solistai Ipolitas Nauragis, Antanas Kučingis ir kt., jų balsai turėjo gerai girdėtis kaimynams, bet šie nesiskųsdavo.
„Sakydavo, kad tada jie jausdavosi, kaip teatre, girdėdami tokius žymius dainininkus“, – rašoma minėtoje knygoje. Beje, kompozitorius bute dar ir grodavo pianinu, net po vidurnakčio, esą net seno medinio namo grindys linguodavo.
„Vieną kartą kaimynas Federavičius iš pirmo aukšto buvo atėjęs pasižiūrėti, kurioje kambario vietoje yra J. Dambrausko pianinas. Absoliučiai jokių pretenzijų nereiškė, tik grįžęs perkėlė savo lovą į kitą kambario kampą, dėl visa ko, kad lūžus luboms pianinas su J. Dambrausku ant jo gulinčio neužgriūtų“, – minima knygoje.
Atsiras modernus kotedžas
Nuo 2021 m. pabaigos apdegęs, avarinės būklės Žaliakalnio medinukas priklauso bendrovei UAB „AV namai“ (vadovas Jonas Stadalninkas). Viešai skelbta, kad medinuką planuojama rekonstruoti ir įrengti 10 butų, o kieme po žeme – automobilių stovėjimo aikštelę. Taip pat bus rekonstruoti ir Telšių g. 4 sklype esantys pastatai, čia atsiras 25 butai. Atgims visas apleistas kvartalas.
Planuojama, kad po atnaujinimų pastatų aukštis nepakis. Rekonstrukcijos projekto autorius – įmonė „Architektas L. Venslovas ir partneriai“.
Tiesa, kol kas nėra žinoma, kada daugiabutis namas Savanorių pr. 63 bus rekonstruotas, statybos darbai dar nėra pradėti.
Neramina ir A. Galdiko namelio būklė
Žaliakalnyje augęs ir per dvylika metų apie 400 ekskursijų šiame rajone vedęs gidas Jonas Oškinis teigė puikiai pažįstantis medinį rajoną. Jis tikino, kad apleistų pastatų čia nėra daug, pasak jo, jei neišvykę gyventi į užsienį, kauniečiai stengiasi išsaugoti arba perstatyti, patobulinti Žaliakalnio namus. Jis atkreipė dėmesį, kad gyventojai labai stengiasi įrenginėti net ir architektūriškai vertingame name, bet būtinai palėpę.
„Visiškai apleistų namų Žaliakalnyje yra gal koks dešimt“, – teigė ilgametis Žaliakalnio gyventojas, gidas J. Oškinis.
Jis sunerimęs dėl kito šalia esančio apleisto XIX a. pab. statyto pastato – dailininko Adomo Galdiko namo (Savanorių pr. 81). Šiame name dailininkas su žmona pedagoge, Lietuvių katalikių moterų draugijos pirmininke, visuomenininke Magdalena Draugelyte-Galdikiene gyveno 1927-1944 m. Svečiuose lankydavosi dailininkai Justinas Vienožinskis, Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Liudas Truikys, Petras Kalpokas, Jonas Prapuolenis ir kiti.
Šeimos namuose buvo gausu paveikslų, skulptūrų, tarp jų Rūpintojėlių, kitų meno kūrinių. Baldus šeimai pagamino garsus baldžius Jonas Prapuolenis. Šis namas nuo 1989 m. stovi apleistas, jis įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Namas priklausė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui, 2022 m. jis buvo parduotas privačiam asmeniui, tačiau ir toliau stovi apleistas.
Apleistus pastatus ragina skirti bendruomenės reikmėms
Gido, Kauno miesto Žaliakalnio vietos veiklos grupės valdybos pirmininko J. Oškinio paprašius pasvarstyti, kaip visuomenės reikmėms galėtų būti pritaikomi apleisti pastatai, jis nurodė Estijos sostinėje Taline įrengtą Kalamajos medinės architektūros rajoną. Jame buvo atnaujinti mediniai namai, kuriuose ėmė kurtis verslo įmonės, prestižiniai restoranai. Rajone veikia muziejai, kareivinės, povandeninių laivų statykla ir kt. Rajonas tapo gyvas ir mėgstamas ne tik vietos žmonių, bet ir turistų.
„Senų medinukų gausa, atrodė, tik trukdė vystymuisi. Buvo tik laiko klausimas, kada juos pradės šluoti ir statyti juodaplyčius kotedžiukus. Tačiau vienas centrinėje dalyje buvęs dviaukštis medinukas sudegė, jis buvo niekam nereikalingas, tad atiteko nevyriausybinei organizacijai „Srik“ ir jos medinės renovacijos infocentrui, kuris namą atnaujino ir pavertė edukacine erdve. Čia mokoma renovuoti tokius pastatus, o ne juos griauti“, – pasakojo J. Oškinis ir pridūrė, kad gerųjų pavyzdžių yra ir Latvijos sostinėje Rygoje, Kalnciema kvartale, kur įrengtas Medinės architektūros centras bei Vilniaus Užupio rajone, kur restauruotame autentiškame name veikia Medinės architektūros centras.
„Jei Kaunas nori išsaugoti medinukus – jame reikia atidaryti veiklų Medinės architektūros centrą. Galbūt jį būtų galima įrengti viename iš apleistų medinukų?“, – svarstė J. Oškinis.
Jis pažymėjo, kad Žaliakalnyje stinga multifunkcio nevyriausybinių organizacijų centro, kurio dalį būtų galima skirti jaunimo užimtumo centrui. Tokį pavyzdį rodo Vilniaus Antakalnio rajone įsikūręs „Žalianamis“ – nemokama laisvalaikio erdvė jaunimui.
