Marcello Lumaca yra italų šviesų dailininkas, turintis daugiau nei trisdešimties metų patirtį prestižiniuose teatro ir mados renginiuose. Jis yra daugelio teatro avangardisto Roberto Wilsono spektaklių šviesų dailininkas ir laisvai samdomas menininkas, gyvenantis beprotišku ritmu. Iš Kauno, kur vyko būsimos premjeros „Septynios vienatvės“ repeticijos, jis kelioms dienoms išskrido į Milane vykstančius mados savaitės renginius, nes jau daugelį metų rūpinasi italų mados namų „Marni“ kolekcijų šou apšvietimu.
Suradus valandėlę tarp repeticijų, kartu su menininku leidžiamės į šviesos pasaulio tyrinėjimus.
Kalbėjosi Jolanta Garnytė
Jūsų kūrybinė biografija labai įdomi. Bendradarbiavote su kino ir teatro įžymybėmis – Peteriu Greenaway‘jumi, Peteriu Steinu, Robertu Wilsonu, architektais, nepriklausomai menininkais, įsiliejote į mados pasaulį. Tačiau pirmiausia papasakokite, kaip susidomėjote meniniu apšvietimu? Teko girdėti, kad baigėte tapybos studijas?
Iš pradžių baigiau grafikos dizaino studijas, vėliau mokiausi Bolonijos dailės akademijoje. Pirmasis mano susidūrimas su teatru įvyko dar studijuojant – pradėjau tapyti dideles operos spektaklių dekoracijų drobes. Tad toks buvo mano pirmasis žingsnis į teatrą. Tačiau ilgainiui supratau, kad man tai nebepatinka, nes šis darbas ėmė slopinti mano aistrą tapybai. Vis dėlto per tą laiką sutikau daug žmonių iš teatro pasaulio. Vieną kartą eksperimentinėje teatro trupė, kurioje dirbo mano bičiuliai, šviesų dailininkui netikėtai palikus projektą, manęs paklausė, ar galėčiau kelias dienas pavaduoti, kol ras kitą žmogų. Sutikau. Ir man tai patiko. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad dirbu darbą, kuris man iš tiesų teikia malonumą. Pagalvojau – gal verta tai išmėginti rimčiau. Ir sulaukus pasiūlymo dirbti apšvietimo dailininku, sutikau. Kurį laiką tapybą derinau su darbu teatre. Dabar piešimui visai neturiu laiko, bet labai norėčiau prie jo sugrįžti.
Ar sutiktumėte, kad teatro šviesa glaudžiai susijusi su vizualiuoju menu?
Mano požiūriu – tikrai taip. Man šie procesai yra labai artimi. Viskas prasideda nuo reakcijos – į tai, ką matau, ką prisimenu, kokia atmosfera tvyro akimirkoje. Tapyboje vyksta tas pats: pirmiausia sugeri informaciją, o tada, kurdamas, jau nebegalvoji racionaliai – kūnas reaguoja pats. Filosofinės diskusijos apie paslėptas prasmes man nėra itin įdomios. Svarbiausia – ką ir kaip darai. Veiksmas, sprendimas, potėpis. Būtent tai kuria prasmę.
Šviesa teatre, kaip ir spalva tapyboje, formuoja emociją ir atmosferą. Tačiau teatre ji turi ir dramaturginę funkciją. Šviesa gali būti graži ar šiurkšti, subtili ar agresyvi, vos juntama ar akivaizdžiai dominuojanti – viskas priklauso nuo to, kokį pasakojimą ji kuria. Ji niekada nėra tik dekoratyvus elementas.
Esminis skirtumas tas, kad teatras yra kolektyvinis menas. Aš niekada nedirbu vienas – šalia yra režisierius, scenografas, garso kūrėjas, aktoriai ir t.t.. Visi sprendimai turi susilieti į vieną organizmą. Tai gerokai sudėtingiau nei dirbti studijoje vienam, kaip tapytojui.
Be to, teatras nėra visiškai demokratiška struktūra. Jis primena piramidę: viršūnėje dažniausiai stovi režisierius ir prodiuseris – arba finansų skyrius (šypteli). Jei nėra finansavimo, visa konstrukcija subyra. O mes visi, kiekvienas savo lygmenyje, palaikome tą trapų, bet gyvą kūrybinės struktūros balansą.
Ar šioje struktūroje esate laisvai samdomas kūrėjas?
Taip. Esu laisvai samdomas kūrėjas. Labai jaunas pradėjau keliauti su spektakliais, daug dirbau už Italijos ribų, todėl natūraliai pripratau prie tokio gyvenimo ritmo – nuolatinio judėjimo, naujų komandų, skirtingų kultūrų ir darbo metodų.
Nuolatinėje teatro trupėje, regis, esu dirbęs gal tik pusmetį per visą savo gyvenimą. Man svarbi laisvė rinktis projektus, susitikti su skirtingais kūrėjais ir kiekvieną kartą iš naujo kurti santykį su erdve bei šviesa. Toks nestabilumas kai kam gali atrodyti rizikingas, bet man jis – gyvybingas. Jis palaiko budrumą ir neleidžia sustabarėti.
Iš kur esate kilęs?
Esu kilęs iš Parmos. Tai nedidelis miestas, tačiau turintis labai stiprią teatro tradiciją. Opera ten – ypatingai svarbi, žinoma, pirmiausia dėl Giuseppe Verdi vardo ir palikimo.
Tačiau Parma – ne tik opera. Mieste veikia daugybė mažesnių teatrų – jei neklystu, apie devynis, neskaičiuojant kitų renginiams pritaikytų erdvių. Tokiam nedideliam miestui tai išties daug. Teatras ten yra ne pramoga, o gyva bendruomenės dalis. Net vaikystėje, dar mokydamasis mokykloje, dažnai lankydavausi spektakliuose. Teatras man nebuvo kažkas tolimo ar išskirtinio – jis buvo natūrali kasdienybės dalis.
Daug metų dirbote su praėjusių metų liepą mirusiu avangardinio teatro kūrėju R. Wilsonu. Režisierius puikiai išmanė šviesą ir buvo be galo reiklus bei preciziškas. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas ir kaip jis brendo?
Su Robertu Wilsonu dirbau beveik tris dešimtmečius. Viskas prasidėjo gana atsitiktinai. Mano artimas draugas, ilgą laiką dirbęs su juo kaip šviesų padalinio vadovas, susirgo ir nebegalėjo vykti į spektaklio gastroles. Jis pasiūlė mane kaip pavaduotoją. Vėliau Ispanijoje, Santjago festivalyje buvo rodoma R. Wilsono „Persefonė“. Kūrinį reikėjo pritaikyti Kompostelos San Domingos de Bonaval bažnyčios interjere. Mane pakvietė prisijungti. Taip ir įsitraukiau. Karjerą pradėjau kaip šviesų priežiūros vadovas – rūpinausi šviesų pultais, techniniu įgyvendinimu. Viskas augo natūraliai, žingsnis po žingsnio.
Wilsonas puikiai išmanė šviesą. Jis buvo labai reiklus, labai tikslus. Tačiau man tai atrodė visiškai natūralu. Iki tol jau buvau dirbęs su itin disciplinuotu režisieriumi – gal ir ne tokiu garsiu kaip Bobas (R.W. aut. past), bet ne mažiau precizišku (šypsosi). Todėl tokia darbo etika man nebuvo nauja.
Iš Bobo daug ko išmokau. Jam viskas prasideda nuo šviesos ir erdvės. Jis pirmiausia kuria vizualią architektūrą – erdvę, kurioje gali egzistuoti veiksmas. Daugelis režisierių pradeda nuo teksto ir prasmės. Teatras yra tarsi tamsus kambarys. Išjungi viską ir tada pradedi kurti pasaulį šviesa. Tai paprasti dalykai, bet jie veikia. Labai svarbus yra kontrastas. Kad būtų šviesa, reikia tamsos. Kad tamsa būtų gili, reikia stipraus kontrasto. Tai labai elementaru – ir labai tikra.
Jūsų kūrybinėje biografijoje – tokie iškilūs operų pastatymai kaip G. Puccini „Tosca“, „Turandot“, G. Bizet „Karmen“, G. Verdi „Otelas“, R. Wagnerio „Tristanas ir Izolda“ ir daugelis kitų. Taip pat dramos spektakliai, tarp jų ir Lietuvos publikai pažįstamas „Dorianas“. Ar turite spektaklių favoritų?
Sunku išskirti vieną. „Dorianas“ man labai artimas dėl savo estetikos – jame gausu scenografijos, daug skirtingų atmosferų, ryškūs vizualiniai perėjimai. Šis spektaklis leidžia šviesai nuolat transformuoti erdvę, o man tai ypač įdomu.
Tačiau apskritai negalėčiau pasakyti: šitas patinka labiau, anas – mažiau. Kiekvienas projektas turi savo laiką ir savo intensyvumą. Paprastai, kai baigiu darbą, esu taip pavargęs, kad tam tikra prasme jo net nekenčiu (juokiasi). Man reikia atsitraukti, pailsėti, pamiršti. Tik po kurio laiko galiu į jį pažvelgti ramiai – tarsi į kažką, kas jau gyvena savarankišką gyvenimą.
Lietuvoje esate jau trečią kartą. Kūrėte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, taip pat vedėte šviesų technikos dirbtuves Lietuvos teatrų šviesų dailininkams Kaune. Kiek jūsų profesijoje yra technikos ir kiek – meninės pajautos?
Tiksliai to neišmatuosi. Technologijos yra būtinos – ir man jos patinka, nes suteikia kūrybai laisvę. Kuo geriau jas išmanau, tuo mažiau ribų jaučia mano kūrybinė pusė. Man tai labai svarbu. Technika yra pagrindinis instrumentas, be kurio šiandien neįmanoma dirbti. To išvengti nebeįmanoma. Yra šviesų dailininkų, kuriems technologinė pusė nėra itin svarbi. Man – priešingai. Ji mane stimuliuoja, palaiko budrumą. Technologijos keičiasi labai greitai, todėl tenka nuolat mokytis, reaguoti, prisitaikyti. Su Robertu Wilsonu, siekdami ypatingos šviesos kokybės, naudojame halogeninius šviestuvus. Halogeninės lempos skleidžia šiltą, vientisą, „gyvą“ šviesą. Tamsinant ji natūraliai šyla, šiek tiek gelsta, todėl pereinamieji momentai atrodo organiški. Daugelyje operos teatrų halogeninis apšvietimas vis dar vertinamas dėl šviesos „gylio“, todėl jo neatsisakoma. Žinoma, jei teatrui šiandien reikėtų investuoti į naują įrangą, tai galbūt nebūtų pats racionaliausias sprendimas – dauguma renkasi LED technologiją. Dirbant su LED šviestuvais taip pat galima pasiekti puikių rezultatų, ypač koncertuose ir kituose didelio masto renginiuose. Tačiau kiekviena technologija turi savo estetiką, savo charakterį. O mano darbas – suprasti, kokios šviesos reikia konkrečiam kūriniui.
Kalbėjome apie didelę įtaką jums padariusį Robertą Wilsoną, bet yra ir kitos reikšmingos pavardės: britų kino režisierius Peter Greenaway ir jo projektai „ Žydroji planeta“ (1989), „Urano vaikai“ (2006), ir vokiečių režisieriaus Peterio Steino spektakliai „Pentesilėja“ (2002) bei „Medėja“, 2005). Kaip likimas suvedė su šiais menininkais ir kaip vertinate šią patirtį?
Jie labai skirtingi. Peteris Greenaway’us – tikras vizualinės vaizduotės architektas, puikus tapytojas. Su juo kūriau kelias meno instaliacijas, ir kiekvienas susitikimas buvo tarsi panirimas į tapybišką, preciziškai sukonstruotą pasaulį. Jis įkvepia – ne tik kaip režisierius, bet ir kaip asmenybė. Nors jo kūryboje daug fantazijos, pats jis gana pragmatiškas.
O Peteris Steinas – visai kitos prigimties kūrėjas. Jam svarbiausia tekstas, aktorius, gyvas santykis scenoje. Su juo dirbant jautiesi arčiau teatro esmės. Įdomiausia, kad su abiem susipažinau gana netikėtai – vykau pavaduoti kito šviesų dailininko. Mano gyvenime taip dažnai nutinka: atsiranda galimybė, kuri iš pradžių atrodo nesaugi. Ir tada turi apsispręsti – žengsi ar ne. Aš dažniausiai žengiu. Ir dar niekada nesigailėjau.
Gyvenate Milane. Tradiciškai Milanas tituluojamas mados sostine, o kaip jį matote jūs? Kokia mėgstamiausia jūsų vieta?
Prieš tapdamas milaniečiu daug sykių lankiausių šiame mieste, bet gyventi neplanavau. Šį sprendimą pakoregavo mano mergina. Dabar galiu pasakyti – Milanas man labai artimas. Tai miestas, kuris pulsuoja energija. Čia viskas juda: mada, verslas, kūryba, susitikimai, idėjos. Jis niekada nebūna visiškai ramus – ir man tai patinka. Šis miestas patogus susisiekimo prasme – iš čia lėktuvu lengva pasiekti bet kurį pasaulio tašką, o dabar net yra tiesioginis skrydis į Vilnių. Tačiau kai pajuntu, kad reikia tylos, išvykstu. Dažniausiai – į Graikiją, prie jūros.
Kadangi prakalbome apie mados sostinę, derėtų išskirti „Marni“ mados namus, su kuriais bendradarbiaujate jau daugelį metų. Kuo skiriasi jūsų kūrybinis procesas dirbant su teatro ir mados renginiais?
Skirtumas tarp teatro ir mados – milžiniškas. Mados renginiams keliami visiškai kiti reikalavimai. Šiandien mados namai vis labiau artėja prie vizualiojo meno. Dizaineriai supranta, kad podiumas – tai ne tik drabužio demonstravimas, bet ir galimybė papasakoti istoriją, sukurti atmosferą, patirtį. Atsiranda labai novatoriškų sprendimų. „Marni“ ypač orientuojasi į menines instaliacijas ir performatyvius pristatymus. Šie mados namai garsėja stipria vizualine tapatybe, bendradarbiavimu su menininkais ir konceptualiai pagrįstais šou. Man tai labai artima.
Procesas čia visiškai kitoks nei teatre. Teatre spektaklis gyvena – jis kartojamas, kinta, bręsta. O madoje pasiruošimas gali trukti ilgai: idėjų paieškos, eskizai, šviesos dramaturgija. Tačiau pats įvykis – vienkartinis. Jis trunka labai trumpai, kainuoja daug, ir viskas įvyksta tik vieną, kelis vakarus. Po kelių dienų vėl skrendu į Milaną – į Milano mados savaitę, kur vyks „Marni“ rudens–žiemos 2026–2027 kolekcijos pristatymas. Mados namai neseniai pakeitė kūrybos direktorių, todėl laukia kažkas naujo.
Kovo mėnesį Nacionaliniame Kauno dramos teatre – paskutinė R. Wilsono dramos teatro premjera „Septynios vienatvės“. Jį užbaigėte su ilgamečiais Wilsono bendrakūrėjais. Papasakokite, kuo šis darbas brangus ir išskirtinis jums?
Paskutinė Roberto Wilsono dramos teatro premjera „Septynios vienatvės“ man yra ypatinga. Tai kitoks procesas, su visa kūrybine komanda davėme pažadą užbaigti spektaklį. Mes esame ilgametė Wilsono komanda: kiekvienas savo srities profesionalas – vieni atsakingi už meninę dalį, kiti už techninį tikslumą. Šis darbas reikalavo ne tik meistrystės, bet ir vidinės disciplinos. Tai spektaklis, kuris priklauso Roberto Wilsono palikimui, todėl jo meninis ir techninis lygis privalėjo išlikti nepriekaištingas. Jautėme didžiulę atsakomybę išlaikyti jo estetikos tikslumą, ritmą, šviesos architektūrą.
Kadangi esate gana dažnas svečias Lietuvoje, kuo išskirtinė ši šalis jūsų vidiniame žemėlapyje? Koks jūsų įspūdis apie Lietuvą, Kauną, žmones?
Man malonu čia būti. Lietuviai pasirodė labai draugiški ir svetingi – tai jaučiu kiekvieną kartą atvykęs. Prisipažinsiu, nesu dar gerai apžiūrėjęs Kauno miesto. Kai prieš ketvertą metų statėme „Dorianą“, darbas buvo labai intensyvus, tad migravau iš viešbučio į teatrą. Galbūt dar turėsiu progą šiek tiek pasivaikščioti po miestą dabar ir apžiūrėti architektūrą.
Publikuota žurnale „Moteris” , Nr. 4/balandis.
