Mados ir teatro kostiumų dizainerė Flavia Ruggeri: Tarp mados preciziškumo ir teatro dramaturgijos

Estimated read time 4 min read

Naujienos

2026 kovo 27 d.

Trys aukštos moterys. @Marianna Bisti

Italų kostiumų dizainerė Flavia Ruggeri – kūrėja, jungianti mados preciziškumą ir teatro dramaturgiją. Milane, „Accademia di Brera“, kostiumų dizainą studijavusi menininkė tarptautinį pripažinimą pelnė bendradarbiaudama su legendiniu režisieriumi Robertu Wilsonu.

Parengė Geda Ramonaitė

Ar galite papasakoti apie savo profesinę kelionę? Kaip patekote į mados pasaulį? O kaip teatras atsirado jūsų gyvenime?

Aš visada norėjau būti dizainere, ypač mados. Nuo penkerių ar šešerių metų piešiau sukneles. Kai reikėjo nuspręsti, ką studijuoti, man buvo visiškai aišku, kad renkuosi madą. Baigusi mados dizaino bakalauro studijas apie dvejus su puse metų dirbau mados stiliste.

Vėliau mano gyvenime įvyko pokytis – pradėjau abejoti, ar tai iš tiesų yra mano tikrasis pašaukimas. Atsitiktinai sudalyvavau vienos italų dizainerės dirbtuvėse, kurios paliko didžiulį įspūdį. Tada pradėjau galvoti: nors labai myliu sukneles ir drabužius, galbūt man reikia istorijos, slypinčios už jų, tam tikros prasmės.

Kai tai suvokiau, nusprendžiau stoti į kostiumų dizaino magistrantūrą Milane, „Accademia di Brera“. Studijuodama daug dirbau ir būtent taip susipažinau su Robertu Wilsonu. Jis kūrė spektaklį „Oidipas“, o aš atlikau praktiką ir tapau jo kostiumų dizainerio asistente. Po premjeros likau jo akiratyje ir mūsų bendradarbiavimas tęsėsi. Iš pradžių keletą metų dirbau asistente, o vėliau jis pakvietė mane tapti kostiumų dizainere.

Kas daro darbo su Robertu Wilsonu patirtį tokia ypatinga?

Jis buvo tikras genijus. Stebėti, kaip jis dirba, buvo akis atverianti patirtis. Jis buvo įsitraukęs į viską – vienu metu rūpinosi šviesomis, scenografija, režisavo ir stebėjo kostiumus.

Dar vienas neįtikėtinas dalykas dirbant su Robertu Wilsonu buvo tai, kad jis aplink save subūrė labai talentingus žmones. Būti tarp žmonių, kurie puikiai išmano savo darbą, buvo didžiulė patirtis. Iš jų labai daug išmokau.

Kiek jūsų kultūrinė tapatybė daro įtaką jūsų kūrybiniam procesui?

Labai daug. Užaugau šalyje, kuri glaudžiai susijusi su mada. Manau, kad mano kultūrinė tapatybė labiausiai atsispindi siekyje kokybės. Net šiame spektaklyje naudojame labai aukštos kokybės audinius iš Komo. Man atrodo, kad neįmanoma sąmoningai atsisakyti savo kultūrinio palikimo – tai atsispindi ir mano eskizuose.

Kurdama kostiumus, ar vadovaujatės mados tendencijomis, ar stengiatės nuo jų sąmoningai atsiriboti?

Apskritai nesu didelė mados tendencijų gerbėja. Žinoma, jos mus visus veikia. Nuo jų neįmanoma visiškai atsiriboti, nes jos nuolat yra aplink mus. Kurdama kostiumus apie tendencijas negalvoju, tačiau jos vis tiek kažkaip randa kelią į kūrybą.

Kuriant kostiumus naujai pjesei, kiek aktorius formuoja veikėjo įvaizdį? Ar aktoriaus kūnas jums yra drobė, ar veikiau ribojantis veiksnys?

Paprastai veikėją pradedu kurti dar prieš sužinodama, kas jį vaidins. Santykis su aktoriaus kūnu atsiranda vėliau, kai pradedame dirbti kartu. Žinoma, tai labai svarbu – negaliu sukurti kostiumo, kuris netiktų aktoriaus kūnui.

Ar jums sunku keisti tai, ką jau esate sukūrusi ir į ką įdėjote tiek darbo?

Taip, tai sudėtinga. Bet kartu tai kelia man iššūkį gerąja prasme. Kai kažkas neveikia, man ne problema keisti dizainą. Teatre tokie dalykai nutinka dažniau nei mados projektuose. Madoje kūnai tarnauja madai, o teatre – kurdama kostiumus, padedi aktoriams kurti jų veikėją. Visada atsižvelgiu į jų patogumą, tuo pačiu nepamiršdama platesnės vizijos. Tai – balansas.

Šiuo metu, kas daro didesnę įtaką – mados industrija teatrui ar teatras mados industrijai?

Manau, jie daro įtaką vienas kitam. Visada taip buvo. Tai labiau kaip pokalbis tarp šių dviejų pasaulių. Jie yra skirtingi, bet daugybe būdų susiję.

Ar jūsų profesinė patirtis mados ir kostiumų dizaino srityse daro įtaką tam, kaip rengiatės savo asmeniniame gyvenime?

Aš labai myliu madą, esu jos entuziastė. Aš dažnai rengiuosi juodai, ir tai galėjo ateiti iš teatro. Man juoda spalva visada buvo tarsi komforto zona – kai esi mažiau pastebimas, atsiranda daugiau laisvės tyrinėti save ir savo stilių. Šią spalvą dažnai renkuosi tiek darbo aplinkoje, tiek asmeniniame gyvenime.

Kokį patarimą duotumėte savo jaunesnei versijai ar žmogui, norinčiam pradėti mados srityje, ypač kostiumų dizaine?

Raskite žmogų, kuris norės jus daug ko išmokyti. Dirbau asistente pas labai garsią ir talentingą kostiumų dizainerę, ir galiu pasakyti, kad tai – geriausias būdas mokytis. Taip pat daug skaitykite, eikite į kiną, į teatrą, pamatykite kuo daugiau spektaklių. Ugdykite kritinį mąstymą – patirkite dalykų, kurie jums nepatinka, kad suprastumėte, kas jums patinka. Būkite atviri. Kurkite.

Flavia Ruggeri. S. Baturos nuotr.
Septynios vienatvės. Lucie Jansch nuotr.

Nuoroda į informacijos šaltinį

Jums tai gali patikti

Daugiau iš autoriaus