Masiškai atleidžiami darbuotojai: prasitaria, kam turėtų būti neramu

Atleidimų skaičius nuo metų pradžios didėja – šių metų sausį atleista 44 tūkst. darbuotojų, o birželį – jau 59 tūkst. darbuotojų. Apie masinius darbuotojų atleidimus praneša ir baldų gamintojai, ir aukštųjų technologijų kompanijos. Vis dėlto, daugėja ir priimtų į darbą skaičius. Sausį užfiksuota kiek daugiau nei 46 tūkst. priėmimų, o birželį – 66 tūkst. Kaip tokią situaciją vertina valdžia ir ar ji turi kokį planą, ką teks daryti, jei bedarbių gretos pradės staigiai augti? Apie tai LNK žurnalistas kalbino socialinės apsaugos ir darbo viceministrą Vytautą Šilinską.

– Pirmiausia, kaip jūs vertinate tą situaciją, susijusią su masiniais atleidimais?

– Sakyčiau, kad situacija yra stabili ir nebloga. Ką mes matome, tai – ne masiniai atleidimai, arba teisine sąvoka – grupiniai atleidimai. Darbdaviai privalo pranešti iš anksto prieš atleisdami virš dešimties darbuotojų, jei turi 100 darbuotojų ir daugiau. Matome, kad tų pranešimų yra, bet viena iš priežasčių, kodėl jų galėjo padaugėti, yra tai, kad prieš porą mėnesių pastebėjau, kad dalis darbdavių pamiršta šitą pareigą, ir paprašiau Darbo inspekcijos juos informuoti, kad jie nepamirštų, kuomet atleidinėja daugiau nei dešimt darbuotojų, informuoti iš anksto Užimtumo tarnybą (UŽT). Tai, visų pirma, leidžia UŽT pasiruošti ir iš anksto susisiekti su šiais žmonėmis, visų antra, pačiam darbdaviui yra saugiau, nes tai pašalina galimybę darbuotojui ginčyti atleidimą vien tuo pagrindu, kad darbdavys neįvykdė šios pareigos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokį darbą dirbantiems žmonėms turėtų būti neramu? Kur jūs matote daugiausiai tų grupinių atleidimų?

– Matome, kad nuo naujųjų metų mažėja darbuotojų skaičius pramonės ir prekybos įmonėse. Tai yra truputį neraminantis signalas, nes tai yra dvi didžiausios grupės darbdavių, kur dirba didžiausia dalis žmonių, t. y. būtent apdirbamojoje pramonėje ir prekyboje. Kita vertus, matome, kad bendras darbuotojų skaičius ir jų didėjimas atsveria kituose sektoriuose, t. y. – paslaugos, natūralu, kad vasarą daugiau žmonių samdo, taip pat IT sektorius šiuo metu yra vis dar samdantis ir transporto ir logistikos sektoriuje, kas galbūt yra gera žinia, bent kol kas matome, kad ten irgi darbuotojų bendras skaičius didėja. Tai balansą turime tokį, kad iš vienų sektorių žmonės išeina, bet kituose sektoriuose jie vis dar pasamdomi ir bendras dirbančiųjų skaičius išlieka aukštas ir gerokai aukštesnis, negu buvo 2019 ir 2020 m.

– Dabar yra vasara, atostogų metas. Vis tiek turbūt kažkokias prognozes, išvadas jau dėliojate rudeniui, kas nutiks, kai žmonės grįš iš atostogų?

– Sunku pasakyti dėl rudens. Kas galėjo numatyti, kas buvo iki šiol? Jei pažiūrėti į 2020 metus, kai atėjome (į valdžią), nedarbą turėjome 16 proc. Tai dabar turime 6 proc. Tada buvo kovidas, tada buvo karas, paskui buvo Baltarusijos pabėgėliai, Ukrainos pabėgėliai, buvo energijos kainos. Praeitą rudenį, jei atsimintume, ką prognozavome, kaip šiais metais bus, tai manėme, kad bus blogiau.

– Jeigu manėte, kad bus blogiau, tikriausiai tam ruošėtės ir yra kažkoks planas, ką daryti, jei situacija staiga pablogėtų?

Čia turime tą kultūrą ir kartais reikia turėti stuburą ir pastovėti už save.

– Vertinsime pagal situaciją ir kur bus problema. Dabar bandome taikyti tas priemones, kurios nuolatos rengiamos. Viena jų yra, kad, jei žmogus atleidžiamas, darbdavys turi konsultuotis su darbuotojų atstovais, nes mes galime net neprieiti prie atleidimo. Geras pavyzdys, kuomet pavyko susitarti su kolektyvu, kad ne 10 proc. žmonių atleiskime, bet 10 proc. sumažinkime darbo laiko normą visiems, vadinasi, visi lieka darbe, ir jei vėl paklausa atsiranda, visi iš karto grįžta – ir įmonei nauda, ir patiems darbuotojams.

– O, kai vyksta grupiniai atleidimai, ar nepasitaiko tokių atvejų, kad darbuotojai yra tarsi verčiami išeiti savo noru?

– Pasitaiko tokių atvejų ir žmonėms visada rekomenduoju to nedaryti. Tačiau tai yra sunku. Mano paties advokato praktikoje buvo, kai žmogus skambina ir sako: mane spaudžia išeiti, ką daryti? Nepasirašyti. Vienintelis patarimas yra nepasirašyk, ateik ir viskas bus gerai. Jeigu nori atleisti, tada bus įspėjimas, atleidimas ir tada bus viskas gerai. Bet žmogus skambina rytoj, klausiu, kaip sekėsi, sako: pasirašiau. Kodėl? Nes buvo kažkaip nepatogu. Čia turime tą kultūrą ir kartais reikia turėti stuburą ir pastovėti už save, nes jei pats už save nepastovi, tai nei advokatas, nei Darbo inspekcija ar kažkas kitas nepadės.