Jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas, savo kūryboje ieškantis naujo santykio su lietuvių literatūros, kultūros ir istoriniu paveldu, gegužės pabaigoje pakvies į premjerą, sukurtą pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Kaip sekasi atverti J. Ivanauskaitės kūrinių pasaulį premjeroje „Agnijos magija“, apie santykį su istorine praeitimi ir šiuolaikybe su menininku kalbasi Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas, teatrologas Edgaras Klivis.
Naubertai, žvelgiant į jūsų kūrybą, matyti, kad nesate nostalgiškas, besiilgintis praeities teatro formų. Akivaizdu, kad jums imponuoja šiuolaikinis teatras. Todėl ir norisi paklausti: kas jums yra šiuolaikinis teatras? Kas šiuolaikiniame teatre patrauklu?
Man atrodo, kad šiuolaikybė labai priklauso nuo konteksto. Nesu tikras, ar Europos mastu esu labai „šiuolaikiškas“. Šiuolaikybė dažnai tampa tam tikru trendu. Yra pagrindiniai Europos festivaliai ir scenos, kurios keliems sezonams į priekį tarsi apibrėžia, kas yra šiuolaikiška-madinga. Tam tikra prasme norisi būti trendy, bet ilgainiui supratau, kad tai manęs nebedomina, nėra svarbiausia. Kur kas svarbiau atsigręžti į save, apmąstyti ir per tai susikurti asmeninį šiuolaikiškumo supratimą.
Sakyčiau, kad tiek teatre, tiek filosofijoje ar literatūroje šiuolaikybė yra bandymas ne tik permąstyti, bet ir ieškoti būdų, kaip išeiti iš senų sistemų. O tos pasenusios sistemos – tai ilgai gyvavęs kapitalizmas, išnaudojimo struktūros, kartais iškreiptai interpretuojamos religinės vertybės ir panašūs dalykai. Tai sudėtingas, šimtmečiais formavęsis darinys. Šiuolaikybė man yra anodija nusistovėjusiai tvarkai – būsena, iš kurios sunku išeiti, bet kurią bandome įvardyti, kad galėtume išsilaisvinti. Šitai nėra paprasta, nes tai reiškia atsisakyti dalies to, iš ko pats esu kilęs. Man, pavyzdžiui, vienas įdomiausių šios krypties kūrėjų yra Krystianas Lupa. Ši figūra man kelia didžiausią susidomėjimą Europos teatro katile. Nors jo teatras iš pažiūros gana tradicinis, turinio prasme jis labai šiuolaikiškas – kalba apie laiką, jo tėkmę, žmogaus santykį su juo. Šiuolaikiškumą teatre apibrėžia ne forma ar kūrėjo amžius, o santykis su laiku.
Ar Lietuva yra šiuolaikinio teatro šalis?
Anksčiau būčiau vertinęs skeptiškiau, bet dabar manau, kad yra. Pamatęs platesnį kontekstą, aplankęs kitas šalis, festivalius, supratau, kad Lietuvoje situacija labai gera. Nestokojame įvairios raiškos, turime stiprių kūrėjų, kalbame skirtingomis temomis. Mūsų žiūrovai smalsūs, o salės pilnos. Nuo lėlių teatro iki šiuolaikinio šokio – visas spektras gyvas ir aktyvus. Sakyčiau, kad šiandien Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra intensyvus ir įdomus. Galbūt tai susiję ir su visuomenės nuotaikomis – kai trūksta aiškių atramų kitose srityse, pavyzdžiui, politikoje, žmonės jų ieško kultūroje. Todėl šiuo metu man tikrai smagu būti čia, šioje šalyje, ir stebėti, kas vyksta. Vertinu tai labai teigiamai.
Stebėdamas jūsų spektaklius, galiu tvirtinti, kad juose matosi pasikartojantys, obsesyvūs elementai, kaip būdinga režisieriams-autoriams (pavyzdžiui, Weso Andersono filmuose nuolat pasikartojanti simetrija). Jūsų kūryboje pasikartojantys elementai yra uolos, vyresnės kartos aktorės, taip pat aktorė Alvydė Pikturnaitė ir galiausiai pasikartojanti tematika – kultūrinė atmintis, praeities kultūrinis kanonas. Kaip paaiškintumėte šias savo vaizduotės obsesijas?
Gal ne tik uola. Man patinka interjero ir eksterjero sąveika, reverse (atvirkštinė) logika: lauke – viduje. Erdvės persidengia, išorė tampa vidumi ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, spektaklyje „Agnijos magija“ garsas turėtų veikti dviem lygmenimis – tuo pačiu metu skambėti ir vidaus muzika, ir išorės garsai: lietus, audra, varpeliai. Tai leidžia kurti savotišką magiškojo realizmo lauką, kuriame realybės sluoksniai pinasi. Taip kuriama daugiaplanė tikrovė, atsiveria vaizduotė.
Taip, mano spektakliuose yra vyresnės kartos aktorių. Anksti pajutau skirtį tarp jaunųjų ir grandų. Studijuodamas akademijoje vyresnės kartos aktorių netgi bijojau, bet vėliau atsivėrė visai kitoks santykis. Jie turi milžinišką patirtį, ir jei yra atviri eksperimentui, darbas tampa itin vertingas. O su moterimis atrandu labai natūralų, malonų kūrybinį kontaktą. Naujojoje premjeroje dirbame su Jūrate Onaityte, prieš tai buvo bendrakūryba su Vaiva Mainelyte, Kristina Andrejauskaite.
Apie aktorę Alvydę galima parašyti atskirą interviu. Mūsų bendrystė prasidėjo nuo „fabricos“ Sirenų festivalyje prieš penketą metų. Nežinau, kas kitas būtų sutikęs leistis į tokį eksperimentą užmerktomis akimis. Turbūt tuomet ir įvyko mūsų susijungimas į bendrą vaizduotę. Tai pats intymiausias bendravimo matmuo, kai du žmonės ima „matyti tą patį peizažą“. Tai yra labai retas dalykas.
O iš kur tas pasikartojantis dėmesys praeičiai ir praeities kultūros legendoms?
Aš pats esu linkęs permąstyti savo poelgius, klaidas, tinkamus sprendimus. Tas permąstymas, įsivardijimas ir atradimas santykio į konkrečius aspektus man leidžia statyti tiltą į rytojų. Kadangi aš pats taip veikiu, kūryboje atsirandantis nuolatinis „flirtas“ su praeitimi rodo mano vidinio mąstymo būdą. Žvelgdamas į praeities horizontą bandau jį suprasti ir keliauju čia ir dabar vienas arba su kūrybine komanda. Pavyzdžiui, spektaklyje „Agnijos magija“ pagal Jurgą Ivanauskaitę, sąmoningai atsisakoma dokumentikos, kuriama fikcija. Beje, mes bandėme flirtuoti su dokumentika, bet supratome, kad nereikia. Nusprendėme kurti Jurgos Ivanauskaitės magiškų personažų susitikimus, įvykius. Fikcijos kūrimas prasideda nuo analizės ir gimsta iš labai išsamios autorės gyvenimo ir kūrybos analizės – per tekstus, prisiminimus, pokalbius su ją pažinojusiais žmonėmis. Nors negalima gretinti pačios Jurgos ir jos kūrybos, bet yra pastebėta, kad jos pagrindinės linijos moteriški personažai yra Jurgos alter ego. Nors tiesioginio ryšio su praeitimi nėra, jis atsiras. Spektaklio struktūra – tarsi dviejų dalių kelionė be pertraukos. Pirmoje dalyje matome veikėjos Agnijos paros laiko veiksmų seką, o Naujųjų metų naktį ji patenka į vidinę erdvę, kur atsiveria simboliniai vaizdiniai. Joje atsiranda ir istoriniai sluoksniai: inkvizicija, raganų deginimas, psichoanalizės motyvai. Toks tas flirtas su praeitimi, veikiau – simbolinė kalba, leidžianti kalbėti apie dabartį per praeities vaizdinius. Todėl galima sakyti, kad santykis su praeitimi man išlieka labai svarbus, bet jis nuolat kinta, įgauna naujas formas ir dėsningumus.
Man įdomu, kad jūsų santykyje su praeitimi nesijaučia trauminių motyvų, o pati praeitis nėra nei nostalgiška, nei muziejinė. Jus traukia kultūrinės figūros – Jonas Mekas, Vaiva Mainelytė, Ingmaras Bergmanas, Jurga Ivanauskaitė, Barbora Radvilaitė, – tačiau santykis su jomis savotiškai intymus. Ar galima būtų jūsų teatrinę atminti vadinti intymia atmintimi? Ar ką nors tokio matysime ir „Agnijos magijoje“?
Man atrodo, kad pats klausimas ir suponuoja atsakymą. Aš žiūriu į laikotarpius, kurie yra tragiški ir siaubingi, bet jaučiu, kad vis dar neturiu asmeninių ir intelektinių gebėjimų į juos panirti taip, kad sukurčiau kai ką prasmingo. Tai vyksta – subjektyvus bandymas patyrinėti sluoksnius. Dažnai sulaukiu komentarų, kad esu „arti temos“, „kodėl tas neparyškinta“. Buvo keista, bet supratau, kad tai mano interpretacija, itin intymu, nes tai yra mano. Per repeticijas aš pradedu gyventi autorių gyvenimą, sapnuoti. Paskutinį mėnesį esu Ivanauskaitės įkaitas. Anksčiau su kūrybine komanda pajuokaudavome, o dabar sulaukiame ženklų. Nesumeluosiu – per repeticijas dažnai žybsi stalinė lempa, kartais dingsta muzika. Mes juk kalbame apie praeitą laiką, dvasias, šmėklas, esame suradę intymų santykį su visu tuo.
Nes tą pačią autorę galima interpretuoti labai skirtingai. Galima ją matyti per stipriai feministinę perspektyvą, nors kartais tas feminizmas gali atrodyti net kiek radikalus ar provokuojantis. Taip pat galima ją matyti kaip pasaulio klajūnę, kaip žmogų, ieškojusį stiprių dvasinių patirčių. Galima ją suvokti ir kaip moterį, kurią visuomenė buvo linkusi nurašyti, apibrėžti ne pačiais gražiausiais epitetais – kaip ištvirkusią, geismų valdomą, nevaldomą nimfomanę.
Taigi egzistuoja daugybė skirtingų perspektyvų, ir, manau, kiekviena jų tam tikra prasme yra teisinga. Mes šiuo atveju į ją bandome žvelgti per ankstyvosios kūrybos prizmę – iki vadinamosios Tibeto trilogijos ir jos pradžioje. Būtent šis laikotarpis, atrodo, yra atviriausias ir autentiškiausias. Vėlesnė kūryba, nors literatūriškai brandesnė, iškart pasineria į labai sunkią, dramatišką, netgi slogią tematiką. O štai ankstyvoji kūryba leidžia patirti ne tik dramą, bet ir nuotykį.
Šiame spektaklyje nagrinėjame būtent tą Jurgos etapą, kai ji bando nusikratyti visuomenės ir savo pačios suformuoto požiūrio į moters geismą. Tai momentas, kai ji aktyviai ieško išeities ir atsigręžia į Rytus. Iš esmės spektaklis vaizduoja transformacijos laikotarpį – momentą, kai autorė keičia savo pavidalą, tarsi nusimeta seną odą. Arba bent jau galvoja, kad ją keičia. Tai yra labai įdomus ir daugiasluoksnis procesas, kuris aktoriams suteikia daug galimybių. Savotiška nuotykių drama, kurioje veikėjai susitinka, susiduria, o žiūrovas nuolat stebi besiskleidžiantį jos portretą.
Galima susidaryti įspūdį, kad kūrinyje veikia skirtingi personažai, tačiau galiausiai, perskaičius paskutines „Agnijos magijos“ eilutes, ima aiškėti, jog visa tai – vieno žmogaus patirtys. Visi veikėjai gali būti suvokiami kaip pačios autorės refleksijos, vidiniai atspindžiai. Teatre tai išreiškiama per keturis fizinius aktorius ir vieną nefizinį personažą – balsą ir akį, komentuojantį veiksmą. Galiausiai norisi sukurti spektaklį, kuris subtiliai atskleistų, kad tai nėra atskiri veikėjai, o vieno proto išgyvenimai, tarsi skirtingi to paties žmogaus atspindžiai.
Man pačiam ši Jurgos Ivanauskaitės knyga anksčiau nebuvo žinoma. Jaunystėje buvau susidūręs su „Placebu“, „Miegančių drugelių tvirtove“, o „Agnijos magija“ man visiškas atradimas. Džiaugiuosi, kad teatras padeda iš naujo atrasti kiek primirštus kūrinius. „Agnijos magija“ man atrodo nepelnytai nuvertinta. Tai vienas tų kūrinių, kurių galbūt net nepastebėtume, jei patys nesigilintume. Todėl labai svarbu, kad tokie darbai būtų iš naujo aktualizuojami.
Kalbant apie „Agnijos magiją“, verta paliesti ir scenografiją – ar joje yra tam tikrų elementų, į kuriuos žiūrovui būtų svarbu atkreipti dėmesį, kad lengviau įsitrauktų į vaizduotės lauką?
Šio spektaklio scenografija yra mūsų impresionistinis kūrinys – mes nekuriame konkretaus, realistinio buto, aprašyto kūrinyje, nebandome tiksliai atkartoti realios erdvės. Tai veikiau vidinė, subjektyvi erdvė. Mums buvo svarbu kurti vizualų spektaklį, nes pati Jurga Ivanauskaitė pirmiausia mąstė vizualiai – ji pradėjo nuo piešimo, kūrė plakatus, o tik vėliau debiutavo kaip rašytoja ir išgarsėjo literatūros lauke. Nors dažnai atrodo, kad ją suvokiame pirmiausia kaip rašytoją, jos vizualinis mąstymas yra labai stiprus.
Todėl inspiracijos ieškojome ne tik literatūroje, bet ir Jurgos Ivanauskaitės vizualiniame palikime. Kurdami scenografiją ir kostiumus, analizavome jos tapybą. Kadangi mes kalbame apie transformacijos laiką, kai Ivanauskaitė bando save permąstyti ir pirmą kartą išvyksta į Rytus, į Indiją, svajodama pasiekti Tibetą. Po šių kelionių ji nutapo mandalų ciklą, domisi Carlo Gustavo Jungo idėjomis, sapnų analize, taip pat budistine praktika. Ji nekopijavo tradicinių mandalų, bet kūrė savas – jungdama Rytų ir Vakarų pasaulėžiūras. Kai kuriuose darbuose atsiranda gana drastiški vaizdiniai: kūnas dalijamas, transformuojamas, keičia pavidalą. Tai – vidinių procesų, savasties kaitos metaforos. Šios idėjos tapo atspirties tašku ir scenografijai. Kilo klausimas: kas būtų, jei sceną suvoktume kaip mandalą? Kaip struktūruotą, simbolinę erdvę, kurioje vyksta transformacija. Scenoje kuriama stilizuota, simbolinė aplinka, kurioje veikia personažai, turintys magiškų savybių, naudojantys ritualinius objektus, kviečiantys tam tikras jėgas ar figūras, kurios padeda transformuotis.
Pristatykite spektaklio personažus: fizinius ir nefizinius.
Turime keturis pagrindinius veikėjus: Agniją – svarbiausią figūrą, ją vaidina Alvydė Pikturnaitė, jos augintinį Tigrą (katę) – Martyna Gedvilaitė, būrėją – Jūratė Onaitytė, vyrą X, kurį vaidina Robertas Petraitis, – jis įkūnija kelis skirtingus vyrų pavidalus.
Be šių personažų, spektaklyje yra ir papildomi sluoksniai: „akis“ – stebinti, struktūruojanti sąmonė. Man buvo svarbu vengti socialinės dramos. Kur kas artimesnė yra magiška, transformuojanti logika, būdinga ir pačios autorės ankstyvajai kūrybai – novelėms, kuriose personažai keičia pavidalus, žmonės tampa gyvūnais, gyvūnai – žmonėmis, atsiranda vaiduokliai, prisiminimai, keisti susitikimai. Tai pasaulis, kuriame viskas nuolat kinta.
Premjera – gegužės 22, 23 ir 29 d. Rūtos salėje. Taip pat spektaklis rodomas gegužės 30, 31 ir birželio 10, 11 d.
Spektaklį kuria: Naubertas Jasinskas, Sigita Ivaškaitė, Vladas Suncovas, Elena Veleckaitė, Agnė Matulevičiūtė, Dainius Urbonis, Greta Grinevičiūtė, Martyna Gedvilaitė, Robertas Petraitis, Alvydė Pikturnaitė ir Jūratė Onaitytė.
