Gegužės 9-11 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre premjera – „Čiurlionio peizažai: jūra“. Tai interaktyvus jutiminis spektaklis, kurio metu skamba įstabaus Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko MK Čiurlionio simfoninės poemos „Jūros sonata“ garsai, tai pat jo ir sutuoktinės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės sukurti tekstai. Spektaklis pritaikytas žiūrovams su regos negalia bei yra festivalio „Nerk į teatrą“ programos dalis.
Įkvepianti muzika ir tekstai
Kelionė į spektaklį prasidėjo praėjusių metų „Nerk į teatrą“ metu, – M. Mičiulytės rengtose dirbtuvėse veikė aktorius Deividas Breivė, kuris, renginys pagalbines priemones, dalyviams sukūrė jaukią buvimo Čiurlionio garsų simfonijoje atmosferą. Režisierė Milda Mičiulytė sako, kad sėkmingos dirbtuvės paskatino auginti kūrinį. „Teatro vadovui Egidijui Stancikui ir meno vadovui Edgarui Kliviui pasiūlius šias dirbtuves paversti spektakliu, pasikviečiau dramaturgę Daivą Čepauskaitę sukurti šiam jutiminiam audiospektakliui dramaturgiją. Ji padėjo parengti Čiurlionio ir Kymantaitės tekstą bei eilėraščius paremtą pokalbį. Pasikvietėme aktorę Miglę Navasaitytę ir scenoje kuriame judviejų pasikalbėjimą jūros ir vėjo tematika, mat, analizuojant šių dviejų menininkų kūrybą, pastebėjome, jog jūros aspektas buvo labai svarbus ir lydėjo visą gyvenimą. Čiurlionio ir Kymantaitės pokalbis virsta jūros ir vėjo ošimu, kurį sukuria aktoriai, jums objektą. Spektaklio kūrimas vyko laboratorijos principu – su aktoriais į repeticijų salę atsinešėme įvairius objektus, kurie padeda gauti iš gamtos garsus. Kaip išduoda pats spektaklio pavadinimas, šalia gamtos garsų žiūrovai taip pat girdės Čiurlionio „Jūros sonatos“ ištrauka. Spektaklis taip pat neprarado interaktyvaus momento – aktoriai kvies žiūrovus į rankas paimti spektaklyje naudojamus daiktus ir patiems sukurti jūros ir vėjo pokalbį.“
Aktorius D. Breivė dalinosi proceso įspūdžiais: „Čiurlionis jau senokai yra labai artimas kūrėjas, kuris, beje, buvo vienas iš inspiratorių man pačiam pradėti aktyviau užsiimti autorine vizualine kūryba. Tiesą sakant, kuriant šį garso pojūčių spektaklį, pirmą kartą susipažinau su Čiurlionio tekstu. Šis tekstas yra itin gražus ir, mano manymu, labai gerai atspindintis labai jautrus žmogus, asmenybę, menininką. Šio proceso metu geriausia buvo rasti savyje vidinę ramybę, švelnumą mažiausiuose judesiuose, kūno ir minčių harmoniją, susikaupimą, nes čia svarbiausia – garsas, jo kuriamas pasaulis, tad bet koks malonus, netyčinis garselis, trinktelėjimas šį pasaulį gali greitai supurtyti. Supratau, kokia raminanti yra kūryba garsu.“ Aktorei Miglei Navasaitytei Čiurlionio kūryba imponuoja, lydi ir vis pasiveja: „Esu vedusi interaktyvias pamokas mokiniams, remiantis Čiurlionio tapybos ir muzikiniais darbais. Su bendraminčiais esame sukūrę performatyvią naktinę ekskursiją šio kūrėjo pramintais ir išvaikščiotais Vilniaus takais. Na, o dabar gimsta šis patyriminis spektaklis. Džiaugiuosi, nes tai neišsemiamas šaltinis, kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo. Mane žavi metaforiškumas, poetiškumas, kūriniuose užslėptos detalės, kurioms įžiūrėti reikia išskirtinio pastabumo ir nuovokos. Proceso metu ir Sofijos Kymantai atradau-Čiurlionienės raštus, kurie jautriai, atsargiai, bet tiksliai nutiesia linką Čiurlionio poemos „Jūra“ padeda kurti dialogą tarp kūrėjų, tarp vyro ir moters, tarp jūros ir vėjo.“
Įsijausti ir klausyti
Žiūrovai spektaklio metu kviečiami užsimerkti arbarišti akis raiščiu, kad, pasak režisierės, visapusiškai būtų pasiektas jutiminio gamtos spektaklio tikslas – malonus patogiau patirti meditacinį ir garsų pagalba geriau išgirsti per retai girdimus ir labai besikeičiantį Čiurlionio ir Kymantaitės tekstus. Aktorė Miglė Navasaitytė teigia, kad šiame spektaklyje reikia kitokias išraiškos priemones, jausti publiką: „Veido, kūno išraiškos, gestai, judesiai nebetenka prasmės. Judesiai svarbi padėtis reikalinga tiek, jie gali išgauti tam kiek garsą ar pojūtį. Su Deividu įsiklausome vienas į kitą, į aplinką, pasineriame į savotišką meditaciją. Mums svarbu pasakoti istoriją, žiūrovą vesti kartu, kai nebėra vienos juslės, o visos kitos sustiprėja. Šiame spektaklyje santykis su žiūrovu labai svarbus, nes esame arti vieni kitų. Norime, kad šioje patyriminėje kelionėje žiūrovai pasijustų saugūs bei esantys šio proceso dalimi. Patirtis, ir kūrėjams, ir žiūrovams, yra labai individuali. Užrištos akys atriša plačiai vaizduotei. Manių šis spektaklis yra apie linksmą įsiklausymą į kitus žmones, gamtos stichijas, pasaulį, detales, kurios primena, kad esame net kai mūsų iš tikrųjų nėra. Vėjas švilpia: „Ar esi?”, o jūra ošia: „Esu… Esu…“ Aktoriui D. Breivei svarbiausia leisti žiūrovui pasinerti į savo paties fantaziją, ją žadinti, pildant garsais bei tekstu. „Klausytojai,sėdintys salėje, patirs savo individualią ir unikalią kelionę, nes visi jaučiasi susitikime“, – sakė su publika laukiantis aktorius.
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
Source link
