Trečiadienis, 21 vasario, 2024
PradžiaVerslasAr rengtis sunkmečiui?

Ar rengtis sunkmečiui?

Ekonomikos prognozės – prastyn, bet infliacijos – geryn. Kaip tai gali paveikti daugumą gyventojų? Ekonomistai prognozuoja: didžiausias iššūkis laukia ne dabar, o po kelerių metų.

Pliusą keičia į minusą

Lietuvos bankas (LB) savo ankstesnę prognozę, skelbtą kovą, kad šių metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 1,3 proc., pakeitė į tokio pat dydžio smukimą.

Pliusą į minusą vėl atkeitė ir bankas „Luminor“. Pasak jo vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico, jie pirmieji dar pernai rudenį prognozavo, kad 2023-iaisiais Lietuvos laukia recesija, BVP susitrauks 1 proc., nes baiminosi, kad energijos kainų krizė bus žymiai didesnė ir turės ilgesnį neigiamą poveikį, bet pavasarį buvo pagerinę prognozę iki plius 1 proc. Vis dėlto matydami, kad pramonės rezultatai smuko šiek tiek labiau, nei tikėjosi, lėtai krinta infliacija, o maisto kainos nemažėja, sumažino prognozę iki minus 0,5 proc.

Žygimantas Mauricas. J. Elinsko / BNS nuotr.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prognozėse dar mažiau optimizmo: pagal jas BVP pokytis bus nuo minus 1 iki minus 3 proc. „Gal bus ir minus 2 ar 3 proc. Tačiau reikia turėti omeny, kad prieš tai pramonė savo rezultatais buvo labai smarkiai pakilusi. Lyginant 2022 m. su 2021 m., matyti, kad lietuviškų originalių prekių eksportas buvo išaugęs 34 proc. Tačiau dabartinis 11 proc. eksporto smukimas, žinoma, turi įtakos BVP sumažėjimui“, – aiškina LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Ekonomisto Aleksandro Izgorodino, kuris tiksliausiai numatė pernai metų BVP augimą, vertinimu, per šiuos metus jis sumažės apie 3 proc.

2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu pernai metų laikotarpiu, jis susitraukė 2,5 proc. BVP krinta du ketvirčius iš eilės, o tai rodo jau esant techninę recesiją. Vis dėlto kas artimiausiu laiku mūsų laukia – tik trumpalaikis ekonomikos kristelėjimas, gilesnė recesija ar krizė?

Recesijos nepajus

Ekonomistai primena, kad recesija ir krizė nėra sinonimai. Recesija – normali verslo ciklo dalis, banguojant nuo pasiektos viršūnės iki žemiausio taško ir vėl kylant. Kaip atrodo krizė, dar prisimename iš 2008–2009 metų. Ekonomistai ramina: šįsyk recesija į krizę neišaugs.

Ž. Mauricas aiškina, kad pagrindinės dabartinės recesijos priežastys dvi – pramonės sektoriaus kritimas ir inertiškesnė, nei tikėtasi, infliacija, ypač maisto prekių kainos, kurios vis dar kilo, tik gegužę stabilizavosi, nors kitose ES šalyse jos jau krinta, juolab turint omenyje, kad energijos kainų šuolis nebuvo toks didelis, kokio baimintasi. Jo prognozėmis, pramonei, ypač energetikai imliems sektoriams, metai bus sunkūs. Dėl vartojimo – didelis klaustukas: viena vertus, jis turėtų pradėti didėti augant realioms gyventojų pajamoms, bet infliacija mažėja ne tiek, kiek banko „Luminor“ ekonomistai tikėjosi.

Pasak A. Izgorodino, mūsų ekonomikos situacija blogėja ir, atrodo, kad kol kas liks komplikuota. Tai iš dalies lemia Lietuvos ekonomikos struktūra: mūsų ekonomika varoma pramonės, o dabar visos ES šalys, kuriose stipri pramonė, patiria ekonomikos nuosmukį. Net Vokietijos BVP pirmąjį šių metų ketvirtį sumažėjo. Pramonė patiria didesnį kritimą, nes pakilusios bazinės palūkanos labai mažina žmonių galimybę skolintis ir pirkti skolon įvairių ilgo vartojimo prekių, tokių kaip elektronika, medienos produktai ir kt.

Aleksandras Izgorodinas.

Vis dėlto, A. Izgorodino manymu, dabartinė recesija labiau popierinė: ją fiksuoja valstybės duomenų agentūros, bet kol kas žmonės jos dar nepajuto, gal išskyrus kelis pramonės sektorius, kur situacija gana sudėtinga. Labai didelei daliai gyventojų ji ir liks popierinė, nes darbo rinkoje krizės nematyti. Įmonės puikiai supranta, kad, kai kitais metais prasidės ekonomikos atsigavimas, surinkti atgal darbuotojus, jei juos šiemet atleistų, būtų labai sudėtinga.

Pasak Ž. Maurico, tai, kas vyksta dabar, yra pramonės, bet ne visos ekonomikos recesija, tad didžiosios dalies gyventojų tiesiogiai ji labai ir nepaveiks. Jiems sunkiau buvo pernai, kai krito jų perkamoji galia, kilo kainos. Taip yra ir dėl geros situacijos darbo rinkoje. Baldų pramonėje buvo atleidimų iš darbo, bet kiti ekonomikos sektoriai laikosi neblogai, dar vis papildomai įdarbina darbuotojų, nes 2022-ieji, nepaisant prasidėjusio karo Ukrainoje, infliacijos, daug sukrėtimų, buvo labai geri, įmonių balansai geri, reikšmingesnių mokėjimo vėlavimų ar darbuotojų skaičiaus mažinimo ekonomikoje nematome.

Kur būsime jau po kelerių metų, jei 2028-aisiais išspausime tik 1 proc. BVP augimą. Tačiau apie tai beveik visai nekalbama – čia didžiausia grėsmė Lietuvai.

Be to, primena ekonomistas, darbo užmokestis tebeauga sparčiai – šių metų pirmąjį ketvirtį jis buvo 13,3 proc. dosnesnis nei prieš metus, tad, sumažėjus infliacijai, vėl pradėjo didėti gyventojų perkamoji galia.

Gyventojams palankios žinios ir apie kainų pokyčius. Kaip skelbė Valstybės duomenų agentūra, metinė infliacija birželį, palyginti su 2022 m. birželiu, sumažėjo iki 8,2 proc. – nuo 10,7 proc., fiksuotų gegužę. Iki vienaženklio skaičiaus ji nukrito pirmą kartą nuo 2021 m. gruodžio.

Vis dėlto „Luminor“ metines infliacijos prognozes pakėlė iki 8,5 proc., nors anksčiau prognozavo 7 proc. „Vos ne pusė rodiklio priklauso nuo maisto kainų. Kitur jis pinga, o Lietuvoje – ne, jau esame virš ES vidurkio. Neatrodo, kad maistas pigs, nes buvo šalnų, paskui sausra, gali būti, kad taip nueisime iki metų galo. Kitąmet prognozuojame net šiokią tokią defliaciją, nes manome, kad maisto kainos turėtų pakristi 10–15 proc. Tai labai konkurencinga rinka, jei maistas nepigtų, užpiltų produktais iš kitų šalių“, – prognozuoja Ž. Mauricas.

Kam reikia padėti

Prezidentas Gitanas Nausėda savo metiniame pranešime pabrėžė: „Dabartinėje sudėtingoje ekonominėje situacijoje, kaupiantis recesijos debesims, būtina nepamiršti, kad per krizę visada pigiau padėti gyventojams ir verslui, negu juos palikti likimo valiai.“

Tad kokios pagalbos dabar reikėtų gyventojams ir verslui? Pasak Ž. Maurico, jei padėjimas toks, kaip buvo popandeminiais metais, tai akivaizdžiai buvo perlenkta lazda. Kuo didesnės valdžios išlaidos, tuo didesnė ir infliacija. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje infliacija didesnė nei daugelyje kitų šalių. 2019–2023 m. Lietuvos valdžios išlaidos augo sparčiausiai euro zonoje.

A. Izgorodino nuomone, pagalba turėtų būti labai nišinė – tik toms įmonėms, kurios iš tiesų patiria rimtų sunkumų dėl Europos Centrinio Banko (ECB) pinigų politikos, kai palūkanos per trumpą laiką paaugo labai stipriai. Valstybė dėl spartesnio europinių pinigų panaudojimo gali padėti verslui amortizuoti vidaus ekonomikos kritimą.

Dabartinė recesija labiau popierinė ir labai didelei daliai gyventojų tokia ir liks, nes darbo rinkoje krizės nematyti.

V. Janulevičius pabrėžia, kad reikia įgyvendinti, kas buvo suplanuota. „Matome akivaizdų prieigos prie kapitalo trūkumą, nes pinigų kaina pakilusi, be to, užsienio investuotojai į mūsų regioną dabar žiūri rezervuotai. Esminis dalykas, ko reikia pramonei, tai apyvartinių lėšų, – teigia LPK prezidentas. – Niekas neprašo subsidijų, bet visiems reikia apyvartinių lėšų, o bankinis sektorius pradeda labai atsargiai žiūrėti. Tad suplanuoti 600–700 mln. eurų privačioms įmonėms energetikos projektams, kad jos turėtų savo atsinaujinančios energijos generavimo šaltinių, ir 900 mln. eurų paskolų investiciniams projektams su valstybės garantija iš europinio Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo (RRF) – dvi priemonės, kurios būtinos, kad nebūtų didesnio susitraukimo, o gal situaciją ir pagerintume.“

Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime ne tik minėjo būtinybę recesijos metu padėti gyventojams ir verslui, bet ir vardijo daugybę sričių, kurioms skiriama per mažai lėšų. Tai yra tiesa. Tačiau jis, pats būdamas ekonomistas, nenurodė, iš kur tuos milijardus paimti. Skolintis? Didinti mokesčius? Iš kažko atimti? Tačiau iš ko?

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė BNS pripažino, kad kitų metų valstybės biudžetas bus turbūt sudėtingiausias per visą kadenciją, nes 2024-aisiais nustos galioti ES fiskalinės politikos atlaisvinimai, todėl  Lietuvai ilgainiui teks stabilizuoti biudžeto balansą, o formuojant šį biudžetą Vyriausybės prioritetai bus strateginiai infrastruktūros projektai ir nacionalinių susitarimų dėl švietimo ir gynybos įgyvendinimas.

V. Janulevičius atkreipia dėmesį į tai, kad biudžetui neigiamą įtaką turės ir recesija: „Be abejo, pelno mokestis stipriai susitrauks, nes įmonių pelningumas dėl išaugusių kaštų ir sumažėjusio produkcijos eksporto masto mažės. Gerai, kad sukauptos privačių žmonių lėšos rekordinės – 20,6 mlrd. eurų bankų sąskaitose, tad, nors jie jau pradėjo vartoti iš atsargų, bet jos didelės. Tikimės, kad tai palaikys biudžetą, nes vartojimas didelių susitraukimo ženklų nerodo, tad PVM pavyks surinkti.“

Vidmantas Janulevičius. 

Išlaidos dėl kreditų padidėjo keleriopai, todėl nesitikime didelio paklausos augimo ir manome, kad susitraukimas bus ilgesnis, užtruks mažiausiai iki kito pavasario.

Kiek tai truks?

Pasak LPK prezidento V. Janulevičiaus, ar recesija bus ilgalaikė, atsakymas susijęs su energetikos klausimais ir paklausos susitraukimu dėl „brangstančių pinigų“.

„Žmonėms išlaidos dėl kreditų pabrango keleriopai, todėl nesitikime didelio paklausos augimo ir manome, kad susitraukimas bus ilgesnis, užtruks mažiausiai iki kito pavasario, o, jei ECB dar ir rudenį pakels palūkanas, gali nusikelti ir iki kitų metų vasaros. Pradinė versija – kitą pavasarį situacija turi gerėti ir su gamyba, ir su eksportu, ir su vartojimu“, – tikisi LPK prezidentas.

A. Izgorodinas, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ECB dar kelis kartus pakels bazines palūkanas, prognozuoja, kad vartojimas dėl to šiemet bus apribotas ir didesnio ekonomikos atšokimo realiai galime tikėtis tik kitų metų pirmo pusmečio pabaigoje.

Ž. Maurico vertinimu, gauname daug ES lėšų, iš inercijos dar judame neblogai, o daugiau problemų sulauksime ne dabar, o artėjant 2025-iesiems. Tų metų biudžetą formuoti bus be galo sudėtinga, nes 2024-aisiais žymiai kris infliacija, biudžeto pajamose atsivers didžiulė skylė. Gal bus pradėta ieškoti būdų, kaip padidinti mokesčius, mat mažinti išlaidų niekas nenorės, nes visi įpratę gyventi iš ES lėšų.

„Spaudimas bus didžiulis, o kadangi nedaug padaryta skaidrinant mokesčių sistemą, galime sulaukti nemalonių staigmenų kaip Estijoje. Čia dabartinė recesija bus gilesnė, o dar paskelbta, kad didins PVM ir gyventojų pajamų mokestį. Jei Lietuva nesumažins šešėlio, neįves skaidrumo mokesčiuose, o sprendžiant iš projektų to nepadarys, 2024 m. antroje pusėje galime sulaukti kritimo. Tad labiau nerimaučiau dėl vidutinės trukmės perspektyvos, ilgalaikio valstybės konkurencingumo“, – įspėja Ž. Mauricas.

Kas mūsų laukia

Pasak ekonomisto, kainomis pasivyti kitus galime greitai, daug proto tam nereikia: „Tačiau tapę brangesni, ar lengviau pritrauksime investicijas, ar pačios įmonės daug investuos? Pramonės sektoriuje turime daug vidutinės ir žemesnės pridėtinės vertės įmonių. Pavyzdžiui, baldų pramonė – nesame Danija ar Italija, neturime labai stiprių prekių ženklų, kad galėtume sau leisti didesnius atlyginimus. Esame priklausomi nuo darbo užmokesčio, o pagal jį Vidurio Europos regione jau esame stiprūs vidutiniokai.“

Pasak jo, Lietuvai reikėtų žiūrėti į tolesnį horizontą. Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vertinimus Lietuvos BVP augimas nuo 2028 m. nesieks nė 1 proc. ir daugiausia – dėl demografinių pokyčių, gyventojų senėjimo. Tad mums reikėtų daryti viską, kad į mūsų šalį ateitų investicijos, auginti ir savo stiprias įmones, stengtis išlaikyti ir pritraukti darbuotojus, ypač tuos, kurie uždirba didelius atlyginimus, lipti pridėtinės vertės laipteliais į viršų.

Stabilu: darbo rinkoje krizės nematyti. Įmonės puikiai supranta, kad, dabar atleidus darbuotojus, susigrąžinti, kai ekonomika ims atsigauti, būtų sudėtinga. „Kauno dienos“ archyvo nuotr.

„Tai bene vienintelis išsigelbėjimas. Kita alternatyva – plačiai atverti vartus imigracijai“, – pabrėžia Ž. Mauricas. Tačiau, pasak jo, čia reikia mokytis iš svetimų klaidų. Štai britai atvėrė tuos vartus per daug: turėjo labai daug pigios darbo jėgos ir šalies ekonomikos struktūra pradėjo keistis, vystėsi tos šakos, kurios priklausė nuo palyginti pigios darbo jėgos, ir pagal produktyvumą šalis ėmė atsilikti.

Ekonomistas atkreipia dėmesį į dar vieną dabar kartojamą naratyvą – kad pensijas didinsime ir didinsime: „Jas reikia didinti. Tačiau pensinį amžių didiname iki 2026 m. ir nemanau, kad ir vėliau didinsime. Pensininkų skaičius ims didėti. To neakcentuojama.“

Kaip ir to, kad ES parama – iki 2027 m., paskui bus kritimas, gali būti, kad turėsime daugiau įnešti, nei gausime iš ES, nes pagal BVP vienam gyvenojui, tikėtina, būsime aplenkę net tokias šalis kaip Ispanija ar Italija. Tačiau mums reikės pinigų svarbiems infrastruktūros objektams užbaigti, nes kai kurie kažin ar bus iki to laiko baigti žinant, kaip „greitai“ jie vykdomi. Ko nebus padaryta iki 2027 m., atrodo, arba nebus padaryta niekada, arba kainuos labai daug, nes tam nebeturėsime ES lėšų. Štai lenkai nutiesė autostradą iki Lietuvos sienos, o Lietuva tik nukirpo juostelę, „Via Baltica“ – į Rygą – kaip rajoninio lygio kelias, o ką jau kalbėti, koks jis į Molėtus.

„Turint omenyje visas šias aplinkybes, kurias šiandien linkę nutylėti, klaustukas, kur būsime jau po kelerių metų, jei 2028-aisiais išspausime tik 1 proc. BVP augimą. Tačiau apie tai beveik visai nekalbama, ir čia didžiausia grėsmė Lietuvai“, – įspėja Ž. Mauricas.

Pasak jo, daug problemų ir dėl bazinės infrastruktūros, švietimo, sveikatos apsaugos, kitų sričių, bet jos nelabai analizuojamos, krapštomasi, nors tik paviršiuje. Kaip ir mokesčių reforma – beveik nieko neliko, tik varnelę užsidės, kad atliko reformą.

„Čia matau didžiausią iššūkį. Nei Prezidento metiniame pranešime nebuvo akcentuojami šie dalykai, nei Vyriausybėje apie tai diskutuojama, net tai, ką buvo užsibrėžę, stringa dėl balsavimo Seime. Daug pinigų skiriama laužui gesinti, nors gal būtų užgesęs savaime. Skubama leisti pinigus, bet klausimas, koks bus to rezultatas“, – Ž. Mauricas sako, kad tai kaip gatvių taisymas Vilniuje prieš NATO viršūnių susitikimą, – kai kurių kokybė liko ta pati, tik lopai pasiskirstė kitose vietose.

Jo nuomone, pagiriamojo žodžio vertas tik privatus verslas, dėl kurio judame pirmyn, o valdžios, viešasis sektorius atsilieka. „Reikia fundamentalių pokyčių, o ne tik pasakymo – duosime daugiau pinigų ir viskas išsispręs. Neišsispręs, jei tai fundamentalios problemos. Dabar iriamės, nors girdime, kad kažkur jau šniokščia krioklys, bet manome, kad dar yra laiko ir pasiduodame inercijai“, – įspėja Ž. Mauricas.

RELATED ARTICLES

Most Popular

Recent Comments