Sekmadienis, 23 birželio, 2024
PradžiaĮVAIRŪSišėjai vos 24-erių, bet palikai ne tik klaustuką – Kas vyksta Kaune

išėjai vos 24-erių, bet palikai ne tik klaustuką – Kas vyksta Kaune


Mūsų pirmasis pažintis metus įvyko prieš 24-erius – tada dar nesupratau, iš kur atsirado, kodėl tu tokia beprotiškai panaši į mamą ir kaip toks mažas žmogutis tiek daug verkia. Vėliau tavo ašaros virto į nesuvaidintą meilę, pyktį, rūpestį ir man ne visada patikusius apkabinimus, kurių nepamiršta sušukti: „Sese!“. Tačiau šiandien, praėjus 76 dienoms po to, kai supratai, kad gyvenimas nebe mielas, šį žodį prisimenu tik su didžiuliu skausmu. kodel? Nes nebesu ir niekada daugiau nebūsiu sesė, o tik žmogus, bandantis susitaikyti su netektimi.

Pastaruosius du būtent taip ir jaučiuosi. Visada buvome dviese, o per vieną kovo vakarą liko visiškai viena. Niekada net netoptelėjo mintis, kad ateis toks laikas, kai galisiu su tavimi pasikalbėti, negalisiu tau parašyti ar net kartu pasijuokti.

Panašiai jaučiausi ir tą dieną, kai be veido stovėjau kapinėse ir ištariau visiškai „sudie“. Net tuomet galijau patikėti, kad tavęs nebėra. Galvojau, kad tiesiog po darbo grįžai namo, prisnūdai ir pamiršai atsisveikinti. O aš dairiausi tavo „KIA'os“, iš tolo skambančių „Måneskin“ dainų, nes gal netyčia iš už kampo atlėksi su girgždančiu „kibirėliu“, šūktelėjusi su visais pasisveikinsi ir vėl nuskuosi.

Bet kalba tik naivi mano pusė, kuri bando pristabdyti mintį, kad iš čia tikrai tavęs nėra. Juk kartu mus išsinešei ir labai gražią ateitį, kuriame būtų įgyvendinta dar ne vieną beprotišką ideją. Žinoma, neprižadu, kad tam iškart būčiau pritarusi, bet vienas lūpų kamputis tikrai pakiltų.

Dabar šios šypsenos nėra, ją kiekvieną dieną skruostu riedančios ašaros, primenančios, kad nebus nei gražios ateities, nei noro džiaugtis kasdienybe. Be tavęs viskas tapo pilka, tamsu ir nuolat primena „cepelinį“ dangų. Juk tu buvai ta, kuri mums pro šiuos debesis atnešdavai šviesą.

Todėl šia tavo šviesa noriu pasidalinti ir su kitais, patiriančius panašius išgyvenimus, jausmus ir mintis, priverčiančius daug, kad reikia ištrūkti iš tamsaus tunelio. Gaila, kad pati to laiku nesupratai, nes tai, ką darei, verta atskiro medalio.

„Ar galiu ją pavadinti Erikos vardu?“

Prisimenu visus kartus, kai likdavau pas tave bute, barbendavau kompiuteriu, o tu, sulaukusi skambučio, skubėdavai į ligoninę. Vienas toks kartas buvo prieš daugiau nei metus, kai staiga sužinojo, kad į ligoninę atvežama ką tik nuo laiptų nukritusi nėščia moteris.

Iš siuntimųnerimastingų žinučių rodo, kad šiek tiek tiek buvo, galvoji, kad nesusitvarkysi. Supratai, kad gelbėji ne vieną, o net dvi gyvybes. Netrukus ėmė mažėti gaunamų žinučių skaičius, o greitai telefonas išvis nurimo. Tuomet toptelėjo mintis, kad jau esi operacinėje. Padėjau į šalį ir pati ėmiau nerimauti, nes nežinojau, kaip viskas baigsis.

Prabėgus daugiau nei valandai iš tavęs sulaukiau žinių, kad gimdymas buvo sėkmingas. Mama palatoje ilsisi, o ką tik gimusi mažylė prižiūri kitų slaugytojų. Grįžus tau į butą mačiau didžiulį nuovargį, bet iš akių nedingo entuziazmas – tai buvo pirmas kartas, kai priėmei kūdikį.

Tu be galo džiaugeisi ir net neatrodė, kad ketini eiti miegoti (tiesą sakant, mano akys jau merkėsi ir nuoširdžiai laukiau istorijos pabaigos). Bet istorija čia tikrai nesibaigė…

Po kelių dienų grįžusi į ligoninę kolegė tau pasakė, kad tavęs teiraujasi viena pacientė. Iš pradžių nesupratai, kodėl, mat ką tik atėjai ir pagal planą turėjai ruoštis kitai operacijai. Greitai nulėkei iki nurodytos palatos ir išvydai širdžiai mielą vaizdą. Su dukra rankose gulėjo ta pati moteris, kuriai išgelbėjai gyvybę.

Ji, nesulaikydama jaudulio, netrukus tavęs paklausė: „Jūsų vardas Erika, taip?“

Sumisusi nežinojai, ką atsakyti. Stovėjai įbesta ir nespėjusi ištarti žodžio išgirdai dar vieną klausimą.

„Aš noriu dukrą pavadinti jūsų vardu. Ar galiu?“ – teiravosi mažylę rankoje laikonti moteris.

Prisimenu, grįžusi namo istorija apie šią istoriją pasakoja su didžiuliu jaučiu. Negalėjai patikėti, nes nesijautei to verta. Galvojai, kad tai buvo įprasta darbo diena, po kurios grįžai namo ir nusistačiusi žadintuvą laukei kitos. Tačiau pamiršai, kad išgelbėjai net dvi gyvybes, kurios tau liks dėkingos visą likusį gyvenimą.

Kas būtų, jei šias dvi gyvybes būtų prisiminusi tą lemtingąjį vakarą?

Įsivaizduoju, kad grįžusi į ligoninę pradžiugino kitą pacientą, nes suteik jam dar vieną šansą.

Į kairę ir dešinę išdalinta besąlygiška meilė

Sunku rasti žmonių, kurie galėtų atiduoti visą save kitam, nesvarbu, kad kartu atkeliauja didžiulis bagažo problemų, laimės ar ne visiems mielų netikėtumų. Tu buvai ta, kuri įsileisdavai žmones su visomis jų ydomis. Nesvarbu, ar jie išduoda tavo intymiausias paslaptis, ar palikdavo tave be atsakymų ir grįždavo atgal po kelerių metų. Tu mylėjai visus.

Kitas būtų pamirštas ir gyvenęs toliau, bet tu tokia nebuvai – tikėjai žmonių gerumu ir noru keistis. Pamenu, atlikdavau „raganos“ vaidmenį, nes bijojau, jog liksi įskaudinta. Prašiau tavęs juos išmesti iš draugų, užblokuoti ir išvydus gatvėje praeityje. Tačiau niekada manęs neklausei, nes tikėjai, kad bet koks žmogus – ar jis piktas, arogantiškas, ar kerštingas – turi gerąją pusę.

Pamenu, vaizdą į žvilgsnį ir šaltą žiemos vakarą. Per televizorių žiūrėjau serialą, valgiau sumuštinį, kai išgirdau, kad staigiai atsidarė durys ir įbėgai į namus.

Uždususi manęs greit paklausei: „Ar galiu paimti tavo mašinas raktus?“

Tąkart iškart nesupratau, kur važiavai, kam tau reikėjo ir kodėl grįžai tik po kelių valandų. Praėjo keli mėnesiai, kai pagaliau pasakei, kad draugė norėjo save nuskriausti, o tu buvai vienintelė jai ištiesusi pagalbos ranką.

Pamenu, nuoširdžiai pergyvenai, buvai išsigandusi, kad tai gali pasikartoti, bet labiau tave įskaudino jos artimųjų reakcija. Iš jų sulaukei priekaištų.

Tai buvo vienintelė kartas, po kurio ėmė nebetikėti žmonių gerumu. Tavo akyse dingo nuolat rusenusi ugnelė ir niekada nesibaigianti meilė. Prireikė laiko, kad ir vėl ir patikėtum iš naujo.

Visgi tu patikėjai – tavyje buvo tiek daug gėrio, kuriuo nusprendei pasidalinti ir su kitais. Šalia atsirado ir daugiau žmonių, pradėję dėl tavęs nuoširdžiai nerimauti, klausti, ar saugiai pasiekei namus, ar išgėrei vaistus ir ar sočiai pavalgei.

Laikui bėgant tave pradėjo supti tik tie, kurie ta meilė norėjo dalintis kartu. Net šiandien, kai tavęs nebėra, jie meilės neapleido – nuolat apie tave pagalvoja, parašo artimiesiems ir net prie kapo lieka tave džiuginusius pliušinius žaislus.

Kas būtų, jei šiuos žmones ir savo geranorystę būtų prisiminusi tą lemtingąjį vakarą?

Įsivaizduoju, kad dabar su šoktum patikusio atlikėjo draugaio ar grupės koncerte arba tiesiog šnekučiuomėtės terasoje.

Kartu išėjo džiaugsmas, šokiai ir bendra ateitis

„Ji kietas riešutėlis“, „nedidukė, bet stipri“, „myliu, nors kartais nervina“ – taip kalbėdavai apie mane, nors išgirdau tai ne iš tavęs, o atsisveikinimo dieną iš tavo draugų. Tokio didelio palaikymo, kurio sulaukdavau, daugiau niekada nejausiu.

Visada buvome ir „tikros“ sesės. Niekada neapsimesdavome tuo, kuo nesame – pas mus buvo ir muštynių, keiksmažodžių, ir apkabinimų bei pokalbių iki nakties. Nebandėme santykių per prievartą. Juos sukūrėme tokius, kokie mums puikiai tinkami, be jokių apsimetinėjimų, bet per vieną vakarą viskas griuvo. Ir likome nebe dvi, o viena.

Pamenu, važiuodama pas tave žiūrėjau į žvaigždes, nekėliau klausimo „kodėl?“ ir tiesiog galvojau, kad nebepamatysi, kaip baigėme įrenginėti namą, nepasodinsi šalia jo žadėtojo krūmo, nedalyvausi mano vestuvėse ir kartu nešoksi fone grojant „Save Your Tears“, nebūsi mano vaikų krikšto mama, o pasenus nesijuoksi, kai liksiu bedantė.

Tu buvai labai didelė mano gyvenimo dalis. Gal net pati didžiausia, kadangi visada buvome tik mes keturi – tėtis, mama, aš ir tu. Tau išėjus subyrėjo ne tik būsima ateitis, bet ir mes. Į namus įnešdavai daug džiaugsmo, muzikos, šokių, beprotiškų idėjų, „tešliukais“ vadinamųjų keksiukų ir juoko iki ašarų.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, visus šiuos prisiminimus išgyvenčiau kelis kartus per dieną ir nuolat atsukinėčiau, kol taip vadinamoji plokštelė perdegtų.

Atiduočiau viską, kad galėčiau tau pasakyti, kurį sukelia padarei artimųjų, draugų ir nepažįstamųjų gyvenimams. Tu mums buvai viskas.

Tad kas būtų, jei būtum nusprendusi likti?

Daugiau skaitykite čia.



Source link

RELATED ARTICLES

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Most Popular

Recent Comments

Draugai: - Marketingo agentūra - Teisinės konsultacijos - Skaidrių skenavimas - Fotofilmų kūrimas - Miesto naujienos - Šeimos gydytojai - Saulius Narbutas - Įvaizdžio kūrimas - Veidoskaita