Sugrįžta brandus menininkas
Spektaklį režisierius kuria su stipria kūrybine komanda: spektaklio scenografas Oles Makukhin, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. „Vaidina gausi aktorių grupė“: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Mantas Bendžius, Eugenija Bendoriūtė, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Liubomiras Laucevičius, M. Laskovas, Kamilė Lebedauskas, Pijus Navijaskaauskas, Pijus Navijaskaauskas, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė, Monika Poderytė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis.
Režisieriaus vizija
Komentuodamas pjesę, režisierius A. Areimasako, jog jai būdinga postmodernistinė eklektika: „Pommerat akivaizdžiai naudoja kitų dramaturgų, kino filmų citatas. Koliažo principas nėra labai naujas, jau anksčiau buvo rašomos pjesės iš trumpų epizodų, kurie neturi tęsinio. Šis fragmentiškumas duoda žiūrovui daugiau peno mąstymui. Tai universali pjesė apie meilės išraišką, apie tai, kaip tas jausmas skleidžiasi įvairiomis spalvomis. Meilė nėra saldi ir nudailinta, ji gali būti ir labai pavojinga, čia dažnai yra skaudžių dalykų, nepasitenkinimo, meilėje ne tik atrandama, bet ir prarandama, dėl to vyksta karai ir aš taip pat bandau ieškoti įvairių spalvų, ir tai yra svarbi . Žiūrovas pagal savo patirtį gali atpažinti vieną ar kitą epizodą. Man svarbu, kad kiekviename epizode liekamas klausimas, dviprasmiškumas, nėra aiškaus atsakymo. Man nepatinka, kai žiūrovui pateikiamas variantas, kaip jis turėtų mąstyti, suformuluotas tarsi pagal algoritmą. Šiandien pasiųsti nuo scenos žiūrovui algoritminį mąstymą yra labai pigu. Noriu, kad žiūrovas būtų laisvas mąstytojas.“
Ryškaus kinematografiškumas
Spektaklio kūrėjai vieningai įvard pjesės kinematografiją ir stengtis perteikti. „Man įdomus teatro ir kino jungtis. Ekranas leidžia pažvelgti iš arti, žiūrėti ašarą, veido mimiką, kiekvieną judančią raukšlę. O scena duoda platų panoraminį vaizdą, kurį reikia pamatyti, koks tai yra sudėtingas mechanizmas, ypač veikiant gyvai, keičiant dekoracijas. Noriu, kad žiūrovas pamatytų gyvą permontavimą, perėjimą iš scenos į sceną, kaip yra paruošiama aikštelė, kurioje gimsta jausmai“, – vardino Artūras Areima.
Kinematografijoje scenoje sumaniai iš scenografo Oles Makukhin ir vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė. Pasak O. Makukhin, jis sumodeliavo scenografiją, kuri tiktų ir abstrakčiai teatro erdvei, ir filmavimo aikštelei. Jo kurti dinamiški scenovaizdžiai yra vieta istorijoms pasakoti. Vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė pastebi antrojo, kinematografinio sluoksnio svarbą: „Artūras pasikvietė mane sukurti spektaklio video dalį. Video turinys yra kuriamas gyvai, – du operatoriai scenoje filmuoja kameromis aktorius. Kinematografiškomis priemonėmis kuriami stambūs planai, įdomūs rakursai. Video sluoksnis leidžia eksperimentuoti ir gali padėti paveikti žiūrovą. Manau, kad šiuo atveju šis vaizdo, perteikiamo kamera, naudoju žiūrovai pajausti iš arčiau meilės niuansus.“
Šiomis žaidimo taisyklėmis vadovaujasi ir kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė – ji spektakliui sukurta apie 50 kostiumų, nes vaidina 22 aktoriai. „Eskizai repeticijų proceso metu keitėsi. Gavau daug laisvės kurti ir atskleisti personažą per kostiumą. Pasirinkau klasikinį kirpimą, jį dekonstravau, todėl rūbuose nebus kampų. Šioje pjesėje man buvo įdomiausia santykių kaita, kiek santykiuose reikia prisitaikyti. To prisitaikymo ar kampų šlifavimo idėja atsispindi ir kostiumuose“, – sako jauna, kylanti teatro kostiumų dailininkė.
Kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis spektakliui pavyko ne tik garso, bet ir autorines dainas, kurių anglų kalba atlieka aktoriai Monika Poderytė, Martyna Gedvilaitė, Mantas Bendžius: „Muzika spektaklyje yra kaip kino atmosferos perteikimo priemonė, daugiausiai foninė, bet yra scenų, kur ji atlieka solo partiją kaip teatre. Muzika čia dažniausiai emocines spalvas veiksmui. Bandžiau suvokti, visame pasaulyje spektaklyje gali sukurti muziką. Stengiausi sukurti subtilią įvairių priemonių sintezę – naudoju ir aplinkos garsus, ir elektroninius garsus, ir gyvus instrumentus, ir savo kūrybos dainas.“
Šviesų dailininkas Julius Kuršys išskirtinę teatro ir kino šviesų partiją, kurioje darniai persidengia jautrūs šviesos ir šešėlių potėpiai.
Aktoriai apie personažų meilės versijas
Aktorius Motiejus Ivanauskas, vaidinantis jaunikį ir į karą išeinantį sūnų pastebimų scenų nuotaikas: „Sūnus nepasako nė žodžio, o jaunikis – labai ekspresyvus, ir situacija, kurioje jis atsiduria, nieko dieniška, kurioziška, – graudi ir juokinga kartu. Visose scenose dominuoja meilė, bet vysto savo meilės personažą.“
Aktorė Goda Petkutė, atliekai „Dalis manęs“ scenos Antros, „Valymo“ scenos Korinos, „Vedybų“ scenos Natali, „Vertės“ scenos Moters vaidmenis teigia: „Mano keturios moters moters moterys šiame spektaklyje leido suprasti, kad kiekviena jų turi savo tiesą, jei tikrai mylime, tikime savo pasirinkimu, vertybėmis ir apsisprendimu. Labiausiai palietęs Antrosios moters vaidmuo, kuri sėdi prieš veidrodį ir konfliktuoja su savo ego. Ši scena aktuali mums visiems, nes kalba apie tai, kaip gyvenime viskas persipina. Mes esame surišti vienas su kitu. Turime balansuoti, bet dažnai mus išbalansuoja egoizmas. Žmonės dažnai juo serga. Jeigu jį kažkas paliečia – toje vietoje tarsi atsiranda auglys.“
Aktoriai Ugnė Žirgulė ir Ridas Žirgulis scenoje ir gyvenime praleidę 20 metų, įkūnija veikėjus „Karo“ ir „Meilės“ scenose. „Šios scenos labai daug, o personažų istorijos aktualijos ir skaudžios, reikalaujančios daug emocinių jėgų. Kyla skaudūs ir gilūs klausimai. Pavyzdžiui, ar tikrai taip sunku pasakyti vaikui, kad jį myliu? Ar gali taip elgtis tėvai? Ar tikrai gali būti toks susvetimėjimas? O gal mes tiesiog pasiklystame ir skubame teisti? „Kare“ užduodamas klausimus, ar gali būti meilė per maža? Ar meilė artimam yra mažesnė nei meilė įsivaizduojamiems idealams? Kas svarbiau? Meilė vaikams ir šeimai, ar tėvynei? Įdomu bandyti atsakyti į šiuos klausimus, kurti vaidmenis su artimu žmogumi ir siela, ir suvokimu“, – teigė aktoriai.
Aktorė Vilija Grigaitytė su kolega Liubomiru Laucevičiumi vaidina „Laukimo“ scenoje. „Tai meilė žmonių gyvenimo saulėlydyje. Ji trapesnė, ją labiau vertini, nes nebesitiki, šį jausmą patyrė, o sukaupta išmintimi vertini giliau. Ši pjesė aprėpia labai daug, lyg tam tikras socialinis pjūvis. Tikiuosi, kad šiose scenose žiūrovas atras save ir netgi atsakymus į jiems iškilusius klausimus. Jai antrina ir aktorius Liubomiras Laucevičius: „Mūsų herojai yra vieniši, jie bando suartėti ir kalba apie meilę iš savo brandos perspektyvos. Pjesė įdomi, čia yra įvairaus amžiaus personažų, skirtingų epizodų – vestuvės, mirtis, išdavystė ir buvimo juose“.
Aktorė ir atlikėja Monika Poderytė dainuoja, kuria tris herojus: „Man tai pirmasis kūrinys Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje, bet tai, kaip mane priėmė scenos partneriai šiame teatre, suteikė daug motyvacijos ir noro kurti. Atradau daug naujų spalvų savyje, buvo malonu stebėti kolegas, mokytis iš jų, atrasti naujų detalių. Mano veikėjos emociškai ir psichofiziškai suprantas. Scenos darbas yra trumpas, todėl yra didžiulis aktorinis darbas sukurti tinkamą personažus. Kūrinys yra apie meilę ir viso kūrybinio proceso metu mes daug meilės ir visokios: nerimo meilės, šiltos meilės. Džiaugiuosi šiuo kūrybiniu procesu.“
Balandžio 20 d. po premjeros vyks diskusija su ilgametę patirtį sukaupusiu gydytoju psichoterapeutu dr. Juliumi Neverausku. Diskusijos tema: „Santykių anatomija teatro scenoje“. Jau moderuos teatrologas, meno vadovas dr. Edgaras Klivis.
Balandžio 19 ir 20 d. spektaklis rodomas su titrais anglų kalba.
NKDT informacija
Donato Stankevičiaus nuotraukos
