Pirmadienis, 15 balandžio, 2024
PradžiaĮVAIRŪSMinint kun. J. Lauriūno SJ gimimo 100-metį

Minint kun. J. Lauriūno SJ gimimo 100-metį

Kovo 8-ąją minimas kunigo Jono Lauriūno gimimo 100-metis, praneša Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).

J. Lauriūnas gimė 1924 m. kovo 8 d. Kauno aps. Raudondvario vls. Šilelio k. Mokėsi Raudondvario mokykloje, po to 1939–1944 m. – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Čia tikybą jam dėstė žymus jėzuitas Karolis Garuckas, filosofiją bei teologiją studijavęs Vokietijoje ir Olandijoje.

Baigęs gimnaziją, J. Lauriūnas 1944 m. spalio 2 d. įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje (dabar – Kelmės r.). 1946 m. rudenį, baigęs noviciatą, priėmė pirmuosius įžadus ir netrukus įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Tačiau po pirmojo filosofijos studijų semestro sovietų valdžios iš seminarijos pašalintas motyvuojant, kad vienuoliai negali studijuoti seminarijoje, rašoma LGGRTC pranešime žiniasklaidai.

Tikrasis motyvas buvo Jono griežtas atsisakymas bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. J. Lauriūnas yra paliudijęs, kad buvo verčiamas bendradarbiauti net grasinant, saugumiečiui pridėjus pistoletą prie galvos. Tuomet dvejus metus dirbo zakristijonu Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, kur kunigavo tėvai jėzuitai. 1948 m. mėgino tęsti studijas kunigų seminarijoje, bet po kelių mėnesių ir vėl buvo pašalintas.

Kelerius metus dirbo Kauno meteorologijos stotyje orų stebėtoju bei kūriku ligoninėje. Kiek sušvelnėjus sovietinėms represijoms, 1952–1954 m. jam pagaliau buvo leista baigti seminariją ir tapti kunigu.

Pastoracinį darbą dirbo keliose Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Pirmiausia – vikaru Valkininkų parapijoje, nuo 1955 m. pabaigos – Reškutėnų parapijos (Švenčionių r.) administratoriumi, nuo 1962 m. – Švenčionių parapijos vikaru. Ilgiausiai (1964–1983 m.) darbavosi nuošalioje Kabelių parapijoje (Varėnos r.), vėliau iki pat gyvenimo pabaigos buvo Linkmenų parapijos (Ignalinos r.) klebonu.

J. Lauriūnas pirmaisiais kunigystės metais. Apie 1960 m. / LGGRTC / bernardinai.lt nuotr.

Kunigaudamas drąsiai skelbė tautines vertybes, skleidė blaivybės idėjas, aukštino gimtąją kalbą. Dirbdamas Kabelių parapijoje, kun. J. Lauriūnas daug laiko skyrė kūrybiniam darbui. Iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų vertė religinę literatūrą ir teologinius veikalus, rašė pamokslus, kurių susidarė net 50 tomų.

Šie pamokslai pogrindyje buvo leidžiami „Žodžiai broliams“ pavadinimu ir slapta platinami. Taip pat kun. J. Lauriūnas buvo vienas slapto kunigų rengimo organizatorių. Dalyvavo pogrindžio kunigų seminarijos veikloje, nuo 1972 m. buvo šios seminarijos dėstytojas, seminaristams skaitė paskaitas, parūpindavo jiems knygų, prieš šventimus pravesdavo rekolekcijas, daugeliui buvo dvasinio pasiaukojimo pavyzdys. 1972 m. rugsėjo 30 d. pogrindžio sąlygomis priėmė iškilmingus amžinuosius vienuolinius įžadus.

J. Lauriūnas kartu su kunigais Jonu Buliausku ir Algimantu Keina jau nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios KGB buvo sekamas pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą „Tamsuoliais“, kadangi buvo įtariama, kad jie artimai susiję su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir religinės literatūros leidybos organizavimu.

Jau pirmojo KGB puolimo prieš „LKB Kronikos“ leidėjus metu, 1973 m. lapkričio mėnesį, pas kun. J. Lauriūną Kabeliuose buvo atlikta krata, kurios metu paimta 2 rašomosios mašinėlės, apie 10 mašinėle perspausdintų religinių knygų (Antano Maceinos „Niekšybės paslaptis“ ir kt.), daug įvairių rašinių.

Kelis kartus buvo tardomas. Tardytojų paklaustas, ką jis mano apie „LKB Kroniką“, atsakė, kad ji esanti „skriaudžiamo žmogaus šauksmas“. Kun. J. Lauriūnas taip pat pasirašydavo kunigų peticijas, reikalaujančias gerbti tikinčiųjų teises, dalyvavo tikėjimo laisvės gynėjų teismuose, rinko informaciją apie sovietų ir nacių okupantų represuotus parapijiečius, pokario pasipriešinimo dalyvius.

3. Kun. J. Lauriūnas Linkmenyse. / LGGRTC / mignalina.lt nuotr.

Tėvas J. Lauriūnas SJ rinko žinias ir pats rašė į „LKB Kroniką“, „Aušrą“. Padėjo redaguoti pogrindžio periodinio leidinio „Rūpintojėlis“ pirmuosius numerius, pasirinkęs Laukio, Jauniaus slapyvardžius, rašė į šį leidinį publikacijas, atsiliepdamas į ateistinės spaudos išpuolius. Nuošalioje jo tėvų sodyboje, Raudondvaryje, nuo 1969 m. vasaromis buvo rengiamos ne tik rekolekcijos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserims, bet ir Kauno pamaldžių šeimų vaikams (vasarą jų čia atvažiuodavo net iki 30 vienu metu). Keletą mėnesių šios sodybos palėpėje pogrindinę literatūrą daugino rezistentas Petras Plumpa.

Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, kun. J. Lauriūnas SJ tapo Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti nariu, darbavosi žurnalo „Katalikų pasaulis“ redkolegijoje, dėstė tikybą mokyklose, rengė tikybos vadovėlius. 1990 m. kovo 11 d. aukojo Šv. Mišias Švenčionių bažnyčioje už 1945 m. kovo 11–13 d. Kiauneliškio mūšyje žuvusius 73 Švenčionių krašto partizanus.

Parapijiečiai prisimena, kaip 1991 m. sausį kun. J. Lauriūnas laimino juos, vykstančius budėti prie Vilniaus televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos.

Kun. J. Lauriūnas staiga mirė 1991 m. liepos 26 d. vadovaudamas jėzuitų rekolekcijoms Linkmenyse. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

2001 m. išleista jo pamokslų rinktinė „Nueisim ten, kur žiūrim“.

Štai viena iš daugelio tėvo J. Lauriūno SJ minčių: „Kiekvienas žmogus – tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi Dievo paveikslas. Bet veidrodis gali būti apdulkėjęs, įskilęs; kartais jis gali būti padengtas stora vargo, klaidų, menkybės pluta. Žmogų sukritikuoti, suniekinti, su purvais sumaišyti nesunku, bet tą plutą nuimti, kad sušvistų paslėptas grožis ir gerumas, žmogų pakelti – tai padaryti gali tik šventas žmogus, tik tas, kuriame yra meilė, tik tas, kuriame yra Dievas. Dievą prikelti žmoguje gali tik Dievas“.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. rugpjūčio 21 d. dekretu kun. J. Lauriūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties).

RELATED ARTICLES

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Most Popular

Recent Comments