Birželio 3-ąją rodomas spektaklis „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos romaną skiriamas po dvynių ženklų gimusiems, ypatingus jubiliejus pasitinkantiems režisieriui J. Jurašui ir dramaturgei A. M. Sluckaitei – Jurašienei.
Rašytoja, dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė gimtadienį švenčia birželio 1-ąją, o režisierius Jonas Jurašas – birželio 19-ąją. Menininkai yra pilietinės laikysenos pavyzdys, kaip tamsiausiu Lietuvai metu buvo galima išlikti oriam, pasipriešinti sistemai ir išlaikyti tiesų pilietinį stuburą.
Režisierius J. Jurašas sukūrė spektaklių Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Lietuvos rusų dramos teatre, Šiaulių dramos teatre, Lietuvos akademiniame dramos teatre. 1967–1972 m. buvo vyriausiasis Kauno dramos teatro režisierius, kurį vėliau atleido iš pareigų dėl politinių motyvų.
Vieni svarbiausių Jono Jurašo spektaklių, kurtų iki 1972 m.: M. Bulgakovo „Moljeras“ (1968), „Mamutų medžioklė“ (1968), M. Šatrovo „Bolševikai“ (1970), K. Sajos „Šventežeris“ (1970), J. Glinskio „Grasos namai“ (1970), J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972).
Daug spektaklių, kuriuos J. Jurašas pastatė Lietuvoje, buvo pakeisti cenzūros, persekiojami ir draudžiami. Režisierius, protestuodamas prieš jo kūrybinės laisvės suvaržymą, 1974 m. emigravo. Jis gyveno Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Gyvendamas emigracijoje sukūrė nemažai spektaklių JAV, Japonijos, Belgijos, Vokietijos, Kanados teatruose. Svarbiausi iš jų: W. Shakespear‘o „Makbetas“ (1977), J. Glinskio „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ (1978), N. Erdmano „Savižudis“ (1980), A Čechovo „Trys seserys“ (1984), F. Dostojevskio „Idiotas“ (1989).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, J. Jurašas grįžo kurti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir atvertė naują kūrybos puslapį. Spektakliu A. M. Slucaitės-Jurašienės „Smėlio klavyrai“ (1990) atidarė Mažųjų scenų kiemelio Ilgąją salę, kiemelyje lauke pastatė spektaklį pagal H. Pinterio pjesę „Kalnų kalba“ (1991), Didžiojoje scenoje – A. Dorfmann „Mirtis ir mergelė“ (1992). Kelerius metus intensyviai dirbo užsienyje. Po pertraukos režisierius vėl sėkmingai atskleidė savo kūrybinį potencialą Nacionaliniame Kauno dramos teatre, pristatydamas spektaklius pagal Aušros Marijos Sluckaitės pjesę „Antigonė Sibire“ (2010), Sofi Oksanen „Apsivalymas“ (2011), „Balta drobulė“ pagal Antaną Škėmą, kuriam inscenizaciją parašė Aušra Marija Sluckaitė (2012). Šis spektaklis atvėrė po rekonstrukcijos atnaujintą Didžiąją sceną, o 2014 m. režisierius po 40 metų pertraukos į sceną grįžo su nauja spektaklio „Barbora“ interpretacija.
Ypatingas Aušros Marijos Sluckaitės teatro pajautimas lėmė, jog ji save įprasmino kaip dramaturgė, bei adaptacijų autorė. Lietuvos teatro publika žino Aušros Marijos Sluckaitės kūrybą iš pjesių „Smėlio klavyrai“ pagal J. Bobrowskio romaną „Lietuviški fortepijonai“ (1990 m., Kauno valstybinis dramos teatras), libreto B. V. Kutavičiaus operai „Lokys“ (2000 m., Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Naujausi autorės darbai: „Antigonė Sibire“ pagal J. Anouilh’o dramą „Antigonė“ (2010 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre), „Balta drobulė“ pagal Antano Škėmos to paties pavadinimo romaną, „Barbora“ pagal Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (2014).
Su neeiliniu gimtadieniu!
NKDT archyvo, E. Bartulio, D. Stankevičiaus nuotr.
