Lietuvos teatro ir kino režisieriai, nacionalinės kultūros ir meno premijos, „Auksinių scenos kryžių“, įvairių festivalių dalyviui ir laureatui JONUI VAITKUI sukanka 80 metų.
Šio menininko kūrybinis kelias glaudžiai susijęs su Kauno dramos teatru: 1975–78 jis užėmė režisieriaus, o 1980–88 vyriausiojo režisieriaus pareigas. Teatrologų teigimu, būtent Kauno scenoje režisierius išgyveno kūrybos Aukso amžių.
Ankstyvuoju periodu Kauno dramos teatre sukurtas spektaklis, kuriame kritikavo miesčion visuomenę, jai būdingą konformizmą, plėtojo asmenybės ir aplinkos konflikto, asmenybės degradacijos temas: E. Ignatavičiaus, J. Vaitkaus „Svajonių piligrimas“ (1975), A. Jarry „Karalius Ūbas“ ( 1977), M. Gorkio „Paskutinieji“ (1978), Ivano Radojevo „Raudona ir ruda“ (1979), H. Ibseno „Statytojas Solnesas“, J. Glinskio „Kingas“, „Šarūnas“ (pagal V. Krėvę; visi 1980 m. ), Michailo Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ (1982), A. Camus „Kaligula“ (1983), B. Kutavičiaus, S. Gedos „Strazdas – žalias paukštis“ (1984), J. Vaitkaus „Literatūros pamokos“, W. . Shakespeare'o „Ričardas II“ (abu 1985), „Golgota“ (1987, pagal Č. Aitmatovą).
Jonas Vaitkus visada buvo laukiamas Kauno teatro scenoje. Po pertraukos režisavo J. Grušo „Meilė, velnias ir džiazas“ (2001), A. Čechovo „Žuvėdra“ (2001), W. Shakespeare'o „Venecijos pirklys“ (2003), A. Miller „Visi mano sūnūs“ (2007), T. Manno „Fjorenca“ (2016). Šiuo metu teatro repertuare rodomas pagal Vydūno pjeses ir tekstus sukurtas spektaklis „Ne sau žmonės“ (2021). Tai aukštos meninės vertės kūrinys, į žiūrovų sąmonę atvedantis prasmingus filosofo Vydūno tekstus.
Režisūrai būdinga griežta spektaklio struktūra, atviras teatrališkumas, polifoniškumas, ekspresyvumas, poetiškumas, meninių, žanrinių, stilistinių priemonių įvairovė, ryškūs politiniai ir socialiniai akcentai. Spektakliuose savitai derinama žodinė, vaizdinė, muzikinė spektaklio plotmė ir aktoriaus plastinė raiška, itin svarbi aktoriaus individualybė. Jo mokiniai – aktoriai bei režisieriai – sudaro šiuolaikinės Lietuvos teatro kultūros branduolį.
Menininkas yra apdovanotas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija (2003), Kristoforo apdovanojimu (1996), tris kartus „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2007, 2008, 2013), Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2007). Kauno miesto savivaldybė jį yra pagerbusi pasidabruotu burmistro J. Vileišio medaliu. Teatrologė Daiva Šabasevičienė yra parašiusi knygą „Teatro piligrimas: režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ (2007).
