BIRŽELIO 21 d. (sekmadienį) 15 val. NACIONALINIAME KAUNO DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71) vyks knygos: Birutė Pūkelevičiūtė: širdy – likau kaunietė… pristatymas. Dalyvaus – teatro generalinis direktorius EGIDIJUS STANCIKAS; Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja BIRUTĖ JONUŠKAITĖ- AUGUSTINIENĖ; teatrologė ELVYRA MARKEVIČIŪTĖ; aktorė MARTYNA GEDVILAITĖ.Knygą pristatys Vilniaus arkivyskupas metropolitas GINTARAS GRUŠAS (menininkės pusbrolis ir krikšto sūnus) ir hum. mokslų dr. VIRGINIJA BABONAITĖ-PAPLAUSKIENĖ.
Renginys nemokamas. Maloniai laukiame! Knygą bus galima įsigyti.
Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi per Lietuvą (1924–1944), Vokietiją (1944–1948), Kanadą (1948–1965); Jungtines Amerikos Valstijas (1965–1999)… ir vėl grąžino į Lietuvą (1999–2007).
Apdovanota gausiomis charizmomis: vaidino, režisavo, kūrė scenarijus, suko filmus, rašė knygas. Svetur puoselėjo lietuvišką kūrybos žodį, skleidė lietuvišką kultūrą svetimos apsuptyje. Išleido dvi poezijos knygas: „Metūgės“ (1952) ir „Atradimo ruduo“(1990); keturis romanus: „Aštuoni lapai“(1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“(1974) ir „Devintas lapas“ (1982); apsakymų knygą „Marco Polo Lietuvoje“ (1982); pjesių knygą „Žydra ir geltona“(1984); nuotykingą komediją-farsą „Aukso žąsis“ (1965); šešias knygeles vaikams. Kūryba skelbta antologijose, metraščiuose, žurnaluose; versta į latvių, ispanų, anglų ir prancūzų kalbas. Rašytoja už savo kūrybą buvo vertinama, pelnė įvairius apdovanojimus. Didžiausias vertinimas buvo skaitytojų prielankumas – tiražai būdavo išperkami ir vėl kartojami.
B. Pūkelevičiūtės knygos, kaip ir daugelio kitų išeivių rašytojų, slapta patekdavusios į sovietinę Lietuvą – buvo perrašinėjamos, ėjo iš rankų į rankas, skaitomos naktimis, nes už skaitymą grėsė persekiojimas. Sovietinė valdžia bijojo laisvo žodžio.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pati autorė 1992, 1996 ir 1998 apsilankė Tėvynėje. Per visa Lietuvą nuvilnijo jai skirtų renginių bangos. Kauno Nacionaliniame dramos teatre buvo pastatyta jos nuotaikinga pjesė “Aukso žąsis”, o režisierė Danutė Juronytė pagal jos autobiografinį romaną “Aštuoni lapai” ten pat pastatė monospektaklį “Dar kartą atsigręšiu”. Deja, reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais atslūgo domėjimasis išeivių rašytojų kūryba. 2023-ais B. Pūkelevičiūtės 100-čio jubiliejus buvo nežymiai paminėtas.
Siekdami įamžinti aktorės, režisierės, rašytojos atminimą kartu su jos artimu giminaičiu parengėm archyvinio monografinio pobūdžio knyga, kurioje apžvelgta ir aptarta iki šiol mažai žinomą B. Pūkelevičiūtės biografiją, akcentuotos jos estetinės nuostatos, išryškinti vertybiniai kriterijai, atspindint autentišką gyvenimą, pasaulėžiūros ypatumus, poetės santykį su aplinka, kurioje gyveno ir kūrė. Rekonstruojant vieną ar kitą menininkės gyvenimo tarpsnį pasitelkta itin vertinga ir gausi egodokumentika. B. Pūkelevičiūtės mintys apie kūrybą, meną, įvairius gyvenimo reiškinius, neabejojame, padės įvertinti menininkės asmenybę ir ją išpopuliarinti. Per laiškus knygoje prabyla dvasinių bičiulių, artimų draugų, globėjų balsai, literatūros kritikų vertinimuose transliuojama nuomonių įvairovė.
Tokio pobūdžio knyga apie B. Pūkelevičiūtę rengiama pirmą kartą, ji galėtų būti aktuali akademinei visuomenei, įvairių mokslo sričių studentams, moksleiviams bei visiems, besidomintiems Lietuvos kultūra. Viliamės, kad archyvinė monografinė knyga „Birutė Pūkelevičiūtė: širdy – likau kaunietė“ paskatins literatūros mylėtojus atsigręžti į šią laiką pralenkusią charizmatišką asmenybę bei atrasti jos užburiančią žodžių magiją.
Birutė Pūkelevičiūtė rašė: „Nuo ankstyvos jaunystės jaučiau, kad priklausau teatro žmonių kastai, kad nešioju garbingą bramanų tašką – ant savo kaktos. Bet kur tas teatras, kur tas spindulingas teatras, kurio aktore aš buvau? Vaidinau vokietmečiu aptemdytame Kaune, nekūrentame Jaunimo teatre (ten dabar įsikūręs Kauno Akademinis teatras), vaidinau barakinėj pabėgėlių stovyklos scenoj, vaidinau pabarstytuose išeivijos spektakliuose. Ir kažkokiu keistu būdu – mane paviliojęs teatrinio darbo žavesys – nei sumenko, nei susilpnėjo. Tiesiog graudu – to magiško spindėjimo niekas neužgožė. Kartais galvoju, kad savo išsvajotame teatre – turbūt vaidinsiu… amžinybėj.“
