Sekmadienis, 23 birželio, 2024
PradžiaĮVAIRŪSAmerikoje gyvenančio kauniečio, garsaus vestuvių fotografo aistra – žvejyba (foto) – Kas...

Amerikoje gyvenančio kauniečio, garsaus vestuvių fotografo aistra – žvejyba (foto) – Kas vyksta Kaune


Interviu su buvusiu kauniečiu, jau daug metų gyvenančiu Amerikoje, Sauliumi Markevičiumi (Saul Mark). Atvirai apie vestuvių fotografavimą ir šalies žvejybos ypatumus.

Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm.  albumo nuotr.

– Pradžiai trumpai papasakok apie save. Ką veikei prieš išvykdamas į Ameriką?

– Gimiau ir užaugau Kauno senamiestyje, tuometinėje A. Meskupo gatvėje (dabar Jonavos g.). Dabar toje vietoje, prie Kauno pilies žiedo, stovi didžiulis „IKI“ prekybos centras. Baigiau tuometinę II vidurinę mokyklą, (dabar Maironio gimnazija), studijavau VDU lituanistiką. Dar būdamas paauglys susidomėjau fotografija, ji ir dabar mano pragyvenimo šaltinis Amerikoje.

Laimėjo Žalią kortą

– Kiek laiko jau tu gyveni, kaip pats sakai, už „didžiulės balos“?

– Vienas pirmųjų Kaune pradėjau fotografuodamas vestuves daryti spalvotas nuotraukas. Sekėsi tikrai labai gerai, bet laimėjau Žalią kortą ir kažkaip susigundžiau pabandyti laimę dėdės Samo šalyje. Ir taip jau beveik 30 metų.

Pradžioje ilgus metus gyvenau Sinsinatyje, šiaurės rytuose esančioje Ohajo valstijoje, dabar prie Atlanto vandenyno Šarlotėje, šiaurės Karolinoje.

Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm.  albumo nuotr.
Saulius Markevičius / Asm. albumo nuotr.

– Kokia buvo tavo pradžia Amerikoje?

– Visko buvo, pradžioje buvau įkūręs fotoparduotuvę, buvau „Nicon“, „Canon“ ir kitų garsių pasaulio firmų atstovas. Tada vystymą pradėjau tęsti tai, ką geriausia moku, vestuvių ir kitų asmeninių švenčių fotografas.

Amerikonams tai patiko, nes dirbau visai kitu stiliumi nei vietiniai fotografai. Užsakymai plaukė vienas po kito. Pramokau ir filmuoti, tad greta fotografijos darau ir videofilmus. Daug padeda darbe ir čia sutikta gyvenimo draugė.

Tenka fotografuoti ir milijonierius

– Kas tavo užsakovai?

– Amerika įvairių tautų maišalynė, visokių buvo, bet daugiausia indų tautybės. Jie gana egzotiški, fotogeniški, tiek vaikinai, tiek merginos.

– Ir tikriausiai turtingi?

– Visokių būna, jei koks milijonierius kelia vestuves, tai jose būna ir keli šimtai svečiai. Ir vestuvės trunka ne taip, kaip dabar daugiausiai Lietuvoje – vieną dieną. Dvi ir tris dienas čia švenčia. Su labai įdomiomis vestuvių tradicijomis. Yra tekę fotografuoti net ir NBA krepšinio žvaigždžių vestuves. Visai normalūs, draugiški vyrukai.

Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm.  albumo nuotr.
Saulius Markevičius su jaunaisiais / Asm. albumo nuotr.

Išmaišė beveik visą Ameriką

– Ar lengva pragyventi iš fotografijos?

– Kažkaip pragyvenu. Nesu koks turčius, bet ir ne prasčiokas. Toks sakyčiau per vidurį. Tačiau kai prasidėjo koronaviruso pandemija, tiesa ji nebuvo tokia griežta, kaip Lietuvoje ir kitose šalyse, sumažėjo užsakymų. Turėjau daug laisvo laiko, ir kadangi mėgstu daug keliauti, pradėjau teikti smulkių siuntų vežėjo paslaugas. Toks verslas čia labai populiarus.

Įsigijau krovininį autobusiuką, jame įrengiau miegamąją zoną bei viską, ko reikia ilgose kelionėse.

Per metus su nedideliais kroviniais išmaišiau beveik visą Ameriką. Yra ne kartą vežti daug nei tūkstantį mylių, net kelias paras. Aišku į tas keliones visada pasiimu ir meškeres, tada jei turiu laiko, kiekvieną kitą, pasėdžiu prie kokios nors upės ar ežero. Ir malonumas, ir vakarienei maisto pasigaunu.

Pirmoji pažintis su žvejyba Neryje

– Jei jau pats užsiminei apie žvejybą, kada atsirado jai aistra?

– Ji atsirado ne čia, Amerikoje, o Lietuvoje. Dar būdamas paauglys ištisas dienas praleidau su meškere prie visai greta namų buvusioje Neryje. Visko pagaudavau, pradžioje, kaip ir dažnai pradedančiųjų žvejų ,buvo aukšlės, kilbukai, žiobriai, kuojos… O kai kiek vėliau jau tapau visai rimtas žvejys, kaimynas paimdavo ir į valtį pažvejoti Neries ir Nemuno santakoje. Ten jau esu pagavęs ir rimtų laimikių, nemažų starkių, šapalų bei keliolikos kilogramų šamų.

– Kokie Amerikoje žvejojimo ypatumai?

– Tokie patys kaip ir Lietuvoje. Viename gale kablys, kitame… kvailys (juokiasi). Žvejoti laisvalaikiu pradėjau tik atvažiavęs į Ameriką. Visur teko užmesti meškerę, tiek upėse, tiek ežeruose, ar vandenyne.

Pagavo ir egzotiškų žuvų

– Kokiais laimikiais gali pasigirti?

– Visko esu pagavęs, tiek įprastų Lietuvoje karpių, šamų, tiek egzotiškų žuvų, kurių net pavadinimo gerai nežinau. Šitas daugiausiai paleisdavau atgal, nes nežinia ar jos valgomos ir nenuodingos.

Esu pagavęs ir nemažų ryklių bei rajų. Jassia daugiau pasigrojęs bei nusifotografavęs paleidžiu atgal į vandenyną. Bent rykliai, nors kai kas laiko juos delikatesu, jie man nepatinka dėl specifinio skonio. Kažkokiu „sysiuku“ kvepia.

Gal reikia mokėti juos paruošti? Tačiau kai kurie žuvys labai skanios, pirštus galima apsilaižyti. Tokių, kai kartais sugrįžtu į Lietuvą, neteko prekyboje išvysti. Rajos skanios, labai panašaus skonio, kaip lietuviškos plekšnės. Labai skanūs čia gyvenantys laukiniai karpiai. Jie visai kitokie nei Lietuvoje. Neatsiduoda dumblu, balta mėsa ir beveik visai be kaulų.

Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm.  albumo nuotr.
Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm. albumo nuotr.

Nutrūko didžiulis tarponas

– Turi savo mėgstamą žvejybos vietą?

– Daug kur teko žvejoti, dabar daugiausia Meksikos įlankoje. Ir šiuo metu kalbamės esu ten užmetęs keturias meškeres. Čia tiek daug įvairių žuvų, kad niekad nežinai, kas užkibs. Yra net kelios žuvų rūšys, viena tarponas, kurios užkibusius taip stipriai, kad tik nedaugeliui jų negalėjo pasiekti.

Kartą užkibo viena tokia, kokių dvidešimties ar daugiau kilogramų svorio. Po maždaug valandų galynėjimosi pritraukiau beveik iki kranto, bet tada staiga jis lyg torpeda šovė tol, išvyniojo visą 100 metrų ilgo valą, dar kiek laiko „spardėsi“ ir galiausia nutrūko. Labai apmaudu buvo. Ilgai neatsigavau po tokios nesėkmės.

Pasišneku su vietiniais žvejais. Jie sako, kad tik vienam iš dešimties rimtų žvejų yra pavykę juos ištraukti. Dabar esu nusipirkęs ritę su 500 metrų ilgio valu, tad tikiuosi kada nors būsiu ir aš tas laimingasis. Rajos irgi gana stiprios. Esu kelis kartus įkirtęs nemažas. Trauki, trauki, ir ji staiga neria į dugną bei „prisiklijuoja“ prie jo. Niekaip neišjudinsi…

Kai kas yra vandenyne net pagavę ir nemažų tunų, bet man dar neteko. Kai kurie kalbinti žvejai pasakojo, gal gyrėsi, nežinau, kad pagautų ir juos pardavę ne vieną šimtą tūkstantį gavo.

Amerikonai labai pasipūtę

– Esi, kaip supratau, kaip ir rimtas žvejys, ne koks mėgėjas. Ar daug turi meškerių?

– Nemažai, keliolika tai tikrai. Pradžioje žvejojau su paprastesnėmis, bet dabar turėk ir tokių su rite kainuoja ne vieną šimtą metų. Be rimtos meškerės čia nėra ką veikti. Turiu įsigijęs ir motorinę valtį, tad dažnai išplaukiu su ja į kiek ežerą.

– Kuo skiriasi Amerikos žvejai nuo Lietuvos?

– Čia dažnai vyksta įvairios žvejojimo varžybos į kurį suvažiuoja vos ne visas Amerikos žvejų elitas. Neretai meškerės ir speciali įranga kainuoja net ne dešimtis, bet ir šimtus viso jų.

Kiek žinau, ir Lietuvoje vyksta kažkas panašaus. mūsiškiai „ribokai“ draugiški, pasišneka tik apie visokius žvejybos ypatumus. Čia to neišvysi, visi tokie pūtę, ir labai kaip dauguma kalbų be šypsenos veide. Mitas, kad čia visi šypsosi ir laimingi. Jie šypsosi tik darbe, arba išvydę dolerį, o gyvenime kažkokie vaikščiojantys robotukai.

Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm.  albumo nuotr.
Saulius Markevičius su savo laimikiais / Asm. albumo nuotr.

Pagavo žmogaus ūgio ryklį

– Žvejams tikriausia smalsu, kokiu masalu gaudai?

– Dažniausia vandenyne su dugnine ant kabliuko prikabintu masalu, kokios nors žuvies gabaliuku. Tik reikia žinoti, kokioms žuvims tinka vienas masalas, kitoms kitas. Taip pat naudoju ežeruose ir upėse tradicinius sliekus, ar blizges. Jų irgi turiu begalę.

– Tradicinis klausimas, koks didžiausias tavo laimikis?

– Kažkokių „monstrų“ nesu pagavęs. Esu pagavęs keletą karpių, keliolikos kilogramų svorio, kartą ryklį – maždaug žmogaus ūgio.

Nežino ar grįš į Lietuvą

– Ir atsisveikinant, gal skaudi tema. Ar ketini kada nors grįžti į Lietuvą?

– Tikrai myliu ją, čia gimiau ir užaugau. Labai pasiilgstu jos, tad kas keleri metai grįžtu prisijungti giminių ir draugų. Tačiau, kai matau kas vyksta čia, kokie politiniai barniai, ekonominis nestabilumas, dar tas karas Ukrainoje… Tikrai nežinau… O kaip bus rytoj, matysim.



Source link

RELATED ARTICLES

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Most Popular

Recent Comments

Draugai: - Marketingo agentūra - Teisinės konsultacijos - Skaidrių skenavimas - Fotofilmų kūrimas - Miesto naujienos - Šeimos gydytojai - Saulius Narbutas - Įvaizdžio kūrimas - Veidoskaita