Kaunas per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė neatpažįstamai – nuo atgimusio miesto centro ir senamiesčio iki modernios Nemuno salos, tapusios viena svarbiausių traukos vietų Lietuvoje. Kartu su miestu augo ir „Žalgiris“, kuris šiandien yra ne tik sporto klubas, bet ir neatsiejama Kauno identiteto dalis.
Eurolygos vadovo pareigas beveik trejus metus ėjęs, o šiemet į Kauną sugrįžęs Paulius Motiejūnas sako, kad gyvenimas užsienyje buvo vertinga patirtis, tačiau niekada nekilo abejonių, kur yra jo namai.
Savo mintimis apie augantį Kauną, sudėtingiausius „Žalgirio“ laikus, miesto palaikymą, lyderystę ir svajonę, kuri varo į priekį plačiau pasidalino „Žalgiris Group“ direktorius.
Esate kaunietis – gimęs, augęs Kaune. Ne vienerius metus praleidote užsienyje, tačiau sugrįžote. Ar stebina dabartinis Kauno vaizdas?
Nestebina. Malonu matyti nuolatinį Kauno augimą. Visą gyvenimą gyvenau centre, todėl savo akimis mačiau, kaip keitėsi miestas. Smagu, kad centras išlaikė savo istorinę dalį. Šiandien Nemuno saloje turime areną, baseiną, „Mokslo salą“, sporto aikšteles, tiesiog, neina nepastebėti, kaip Kaunas keičiasi, ir tai labiausiai džiugina.
Gyvendamas užsienyje namų visuomet išsiilgdavau. Grįždavau, turėdavau savo taškus, kuriuos norėdavau aplankyti. Dabar jau grįžau visam laikui, nes čia yra namai. Kai gyveni svetur, vis tiek jautiesi gyvenantis kažkur kitur. O kai matai, kaip miestas ir šalis juda į priekį, norisi būti to dalimi.
Ar apėmė nostalgija sugrįžus į Kauną?
Ne, nes visada žinojau, kad kažkada grįšiu, žinojau, kad viskas tik laikinai. Nors ir gyvendamas užsienyje vasaras leisdavau Lietuvoje. Man sunku įsivaizduoti geresnę vietą vasarai nei Lietuva. Nesvarbu, koks oras – tiesiog gera būti namuose, tarp savų žmonių, savo aplinkoje.
Dažnai sakoma, kad neįmanoma įsivaizduoti Kauno be „Žalgirio“. Ar sutinkate?
Visiškai. Aš neįsivaizduoju Kauno be „Žalgirio“ ir „Žalgirio“ be Kauno. Visada sakiau, kad turime vieną flagmaną, kaip ir kiekvienas miestas. Tarkim, Barselona, Madridas, Miunchenas turi futbolo klubus ir viskas sukasi apie tai. Liverpulyje yra du dalykai – „The Beatles“ ir futbolas. Kaunui toks simbolis yra „Žalgiris“.
Dėl to man niekada nepatiko požiūris, kad klubas priklauso kažkam vienam. Buvo laikų, kai teko susidurti su buvusio savininko mentalitetu, kad „aš čia savininkas, „Žalgiris“ – mano“. Man visuomet atrodė atvirkščiai, kad „Žalgiris“ yra visų, ne tik kauniečių, jis yra Lietuvos komanda, žinoma, kauniečiams ypatingai reikšminga. Net ir šiandien, daug keliaudamas užsienyje, matau miestus, kurie turi arenas, stadionus, bet ne visur jauti tokį stiprų ryšį tarp miesto ir komandos.
„Žalgirio“ archyvo nuotr.
Jūsų karjeroje buvo ne tik pergalių. Kaip šiandien prisimenate sudėtingiausius „Žalgirio“ laikus?
Sunkių momentų tikrai buvo. Ypač dvi didžiosios „Žalgirio“ krizės. Tačiau minties viską mesti niekada nebuvo. 2015-ieji buvo išgyvenimo metai. Arba išgyveni, arba nebėra komandos. Kalbėjomės su verslu, miestu, ieškojome sprendimų. Buvo daug bemiegių naktų ir nežinomybės, bet kai esi tokioje stadijoje, tai jau nieko neskaičiuoji. Tačiau net tada nebuvo minties, kad „Žalgirio“ gali nelikti. Galvojome tik apie tai, kaip jį išsaugoti. Tai klubas turintis dešimtmečių istoriją, todėl supratome, kad negalime leisti jai pasibaigti.
Labai svarbų vaidmenį tuo metu atliko žmonės, kuriems rūpėjo komanda. Tarp jų ir dabartinis mūsų miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Dar prieš eidamas į valdžią jis padėjo telkti žmones, kurti planus, dėlioti idėjas. Buvo daug pokalbių, planavimo, apskritai, daug darbo, kad tik turėtume pamatą, nuo kurio galėtume atsispirti ir išgelbėti komandą.
Be miesto valdžios ir verslo pagalbos būtų nebuvę šansų įveikti šią krizę. Be visokeriopos, ne tik finansinės miesto pagalbos neturėtume ir arenos, centro, kuris visus sutraukia, ir kur galime viską statyti. Ir šiandien jaučiame, kad esame miesto dalis, kartu džiaugiamės, kartu sprendžiame problemas, kartu siekiame bendro tikslo. Jaučiame ir mero bei jo komandos palaikymą, tikiu, kad šis palaikymas išliks.
Kalbėdamas apie Eurolygą dažnai akcentuojate apčiuopiamus pasiekimus: komandas, plėtrą į Vidurio rytus. O kaip apie tuos neapčiuopiamus pasiekimus, ką išsinešėte iš šios kelionės viduje?
Išsinešiau augimą. Treji metai užsienyje buvo vertinga patirtis – kita kultūra, kita organizacija, daugiau politikos, tarptautinių procesų. Naudinga išplaukti į kitus vandenis, pamatyti, kaip dirba kiti, ir parvežti geriausias idėjas namo.
Tačiau atėjęs į šias pareigas jaučiausi panašiai kaip kadaise „Žalgiryje“ – arba išplauksi, arba ne. Džiaugiuosi, kad pavyko ne tik susitvarkyti su iššūkiais, bet ir geriau suprasti kitų šalių kultūras, ypač ispanų. Daug teko dirbti ir su Vidurio Rytais – ieškoti partnerysčių, kurti ryšius, mokytis naujų dalykų.
Todėl džiaugiuosi ne tik konkrečiais rezultatais, o tuo, kad pavyko augti ir pačiam. Augimas niekada nebūna lengvas. Būna ir klaidų, ir nesėkmių, bet svarbiausia judėti pirmyn. Jeigu tiki tuo, ką darai, visada lengviau atsikelti ir eiti toliau. Mes visi klystame, todėl labai vertinu žmones, kurie leidžia suklysti, bet tuo pačiu metu padeda atsistoti ir mokytis iš patirties. Tik taip ir augame.
Ar esate patenkintas tuo, kur šiandien yra „Žalgiris“?
Labai. Didžiausias malonumas, kai tu matai, kad tau pasitraukus viskas nesugriūna, o tik dar stipriau juda į priekį. Reiškia, kad pavyko suburti gerą komandą, kuri yra motyvuota ir mato galutinį tikslą. Šiandien matome geriausius rezultatus aikštelėje, turime didžiausią biudžetą klubo istorijoje ir nuoseklų augimą. Tai labai džiugina.
„Žalgirio“ archyvo nuotr.
Ką jums reiškia lyderystė?
Lyderystė man pirmiausia yra gebėjimas auginti kitą, įkvėpti ir motyvuoti siekti, ko nors daugiau. Mėgstu sakyti, kad ieškau žmogaus „super galių“, stiprybių, kur jis gali būti geriausias. Tai galioja tiek žaidėjams, tiek administracijos darbuotojams. Didžiausias malonumas yra tada, kai matai atėjusį žmogų degančiomis akimis, jį „atrakini“, padedi jam augti, o po kurio laiko matai, kaip jis šauna į viršų. Man tai yra tikroji lyderystė, kurios mokomės kiekvieną dieną.
Ar pykstate už kitų klaidas?
Ne, aš labai mėgstu žmones užsiauginti, kaip mes sakome – savo. Aišku, būti „Žalgirio“ sporto komandos vadovu yra sudėtinga, nėra taip kad gali iš kažkur „sumedžioti“ ir persamdyti. Todėl labai vertinu jaunus žmones, jų augimą ir norą mokytis. Šiuo požiūriu Kaunas turi didžiulį pranašumą kaip universitetinis miestas. Bendradarbiaujame su universitetais, vykdome įvairias programas, prisidedame prie specialistų rengimo.
Griežtumas darbe turi būti, bet tik ne baimė, o motyvacija dirbti ir daryti geriau. Turi būti bendras tikslas, kuris vienija. Pažiūrėkime į Šarūną Jasikevičių – daug kam jis atrodo labai griežtas, bet visų jo veiksmų esmė yra noras, kad komandai ir žaidėjams būtų geriau. Gal ne visiems toks būdas priimtinas, tačiau tikslas visada bendras.
Ar turite mėgstamą krepšinio komandą be „Žalgirio“?
Ne. Meilė gali būti tik viena.
Jeigu kalbame apie didžiausius pasiekimus, ar pilna arena yra vienas svarbiausių?
Manau, kad taip. Kai prisimeni laikus, kai buvo reali grėsmė, kad viso to gali nebelikti, ir matai, kur esame dabar, supranti, kiek daug žmonių prie to prisidėjo. Šiandien turbūt labiausiai didžiuojuosi tuo, kuo tapo pats klubas. „Žalgiris“ yra sėkmingai veikiantis, mylimas, reikalingas klubas, išlaikęs savo lietuvišką identitetą. Prie to stipriai prisidėjo ir miestas. Atsirado stabilumas ir užnugaris. Niekada to nepriimame kaip savaime suprantamo dalyko. Jaučiame, kad rūpime miestui ir visi einame vieno tikslo link.
Ar keičiasi sirgalių mentalitetas?
Labai. Pasikeitė pati palaikymo kultūra, atsirado daugiau žmonių, daugiau įsitraukimo. Tačiau svarbiausia, kad tribūnose vis dar matai tris kartas – senelį, sūnų ir anūką. Tas tęstinumas ir meilė išlieka. Keičiasi forma, bet ne esmė. Šiandien sirgaliai labiau siekia ne kritikuoti, o pakelti komandą. Spaudimas išlieka, bet jis yra sveikas ir malonus. Kartais net patys žaidėjai prašo dar vieno „sold out“, nes nori dar kartą patirti tą atmosferą.
„Žalgirio“ archyvo nuotr.
Kaip manote, kiek miestui svarbu investuoti į sportą?
Man sunku būti visiškai objektyviam, nes esu suinteresuota pusė, bet, mano manymu, – labai svarbu. Čia yra dvi pusės. Sportas kuria miesto identitetą, pritraukia turistus, sirgalius. Tai viskas miestui grįžta ne tik per ekonominę naudą, bet ir per mūsų šalies garsinimą.
Tačiau svarbiausia – partnerystė. Partnerystė su miestu yra vienintelis kelias į sėkmę. Be miesto pagalbos, nieko nepadarysi, mes esame per maži, kad konkuruotume vieni. Konkuruojame su Madridu, Milanu ar Atėnais, tačiau kadangi miestas prisideda tiek finansiškai, tiek infrastruktūros prasme, automatiškai gauname privalumų, kurie šiek tiek sulygina tavo šansus.
Jei nebūtų šios miesto pagalbos, neturėtume nei arenos, nei „Final Four“ ir viskas atrodytų kitaip. Būtume istorinis ženklas, kalbėtume apie „Žalgirio“ istoriją, o ne apie jo ateitį, o dabar galime drąsiai svajoti ir siekti ambicingų tikslų.
Žvelgiant į visą nueitą kelią, kuo šiandien didžiuojatės labiausiai?
Mes kartais per mažai įvertiname tai, ką pavyko pasiekti. Man didžiulė vertybė tai, ką turime šiandien. Pilna arena, 40 išparduotų rungtynių, nuolatinis sirgalių palaikymas – visa tai neatsirado savaime. Už to slypi labai daug darbo. Spėju, kad artimiausius penkerius metus bus sudėtinga tai pakartoti, nes nėra lengva pritraukti tokio lygio europinį klubų krepšinį į Lietuvą.
Bet labai didžiuojuosi labiausiai neaprašytu ir neišgirtu Kaune vykusiu Eurolygos finalo ketvertu. Galbūt tada iki galo nesupratome jo reikšmės, tačiau šiandien dažnai sutinku žmonių užsienyje, kurie pasako: „Buvau Kaune per „Final Four“. Kai matai, kad Kaunas minimas šalia tokių miestų kaip Atėnai ar Abu Dabis, supranti, kokią reikšmę tai turi miestui.
Jeigu galėtume atsukti laiką – ką nors keistumėte?
Ne, nes taip vyksta augimas, juk recepto kaip gyventi nėra. Klysti, taisaisi, mokaisi ir judi pirmyn, tokia yra natūrali seka. Jeigu žinotumėme ir galėtume sukinėti laiką, tai turbūt niekada ir nenueitumėme į priekį.
„Žalgirio“ archyvo nuotr.
Kokį Kauną norėtumėte matyti ateityje?
Kaunas šiandien yra visai kitoks miestas, nei buvo prieš dešimt ar penkiolika metų. Tuomet daugelis netikėjo, kad Nemuno saloje atsiras arena, o šiandien ji yra vienas miesto simbolių. Norėčiau, kad miestas ir toliau augtų, bet kartu išsaugotų savo charakterį. Tą kaunietišką mentalitetą – ambiciją, drąsą svajoti ir tikėjimą, kad galima pasiekti daugiau. Norėčiau, kad modernėjimas ir augimas vyktų kartu su tuo identitetu, kuris Kauną daro išskirtinį. O sporto prasme, tai tokios sąlygos, kokios dabar šiandien yra sukurtos sportininkams Kaune – tai yra kosmosas, tik gyvenk ir džiaukis.
O kokia didžiausia svajonė susijusi su „Žalgiriu“?
Su „Žalgiriu“ laimėti Eurolygą. Vienareikšmiškai. Puikiai prisimenu, kokios emocijos buvo, kai Eurolygoje užėmėme trečią vietą. Kiek žmonių ir fanų susirinko Rotušės aikštėje, kokia buvo atmosfera mieste. Tai jeigu vieną dieną laimėtume Eurolygą, įsivaizduoju, kad sprogtų visas miestas.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Nesustoti, nes augimas niekada neturėtų sustoti. Negalime galvoti, kad jau esame pakankamai geri, nes visada galime dar geriau. Kauniečiams palinkėčiau nepamiršti, kas mes esame – ambicingi, daug siekiantys, turintys aukštus tikslus, nebijantys svajoti. Tačiau kartu vertinti tai, ką jau turime. Nes kai išvažiuoji ir pamatai pasaulį, supranti, kad čia mes turime viską. Aš tuo visą laiką didžiavausi. Man Kaunas buvo ir yra tikras laisvės simbolis.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
