Prancūzų režisierius, dramaturgas ir menininkas Charles Chemin – ilgametis režisieriaus Roberto Wilsono bendraautoris ir kūrybinis bendrakeleivis. Šių metų kovą jis Nacionaliniame Kauno dramos teatre užbaigia Wilsono pradėtą spektaklį „Septynios vienatvės“ pagal Oskarą Milašių – pastatymą, kuris taps ir atsisveikinimu, ir kūrybos tąsa.
Charles Chemin – apie visą gyvenimą trukusią bendrystę su Robertu Wilsonu, kūrybos paveldą, atsisveikinimą ir spektaklį „Septynios vienatvės“, dedikuotą menininko atminimui.
Jolanta Garnytė, žurnalas „Moteris” 2026 vasaris
Norisi pasitvirtinti jūsų pažinties su Robertu Wilsonu istoriją. Jūsų tėvai bičiuliavosi su šiuo menininku, o jam paskambinus į jūsų namus, jis panoro pabendrauti su jumis – kelių mėnesių kūdikiu. Tąkart jūsų pokalbis vyko garsais. Ar tai tiesa?
Taip, tai tiesa. Buvau vos kelių savaičių, kai atsidūriau jo glėbyje. O kai man buvo aštuoni mėnesiai, Wilsonas paskambino į mano tėvų namus ir paprašė su manimi pasikalbėti. Žinoma, dar nemokėjau kalbėti, todėl jis sulojo – kaip šuo, o aš sulojau atgal. Šį keistą dialogą tęsėme iki pat jo mirties.
Tai buvo maždaug keturiasdešimt dveji metai lojimo vienas kitam – tais momentais, kai pritrūkdavo žodžių arba jais nebuvo įmanoma perteikti to, kas asmeniška ar emocionalu. Šis ritualas tapo gražiu, visą gyvenimą lydėjusiu vidiniu juokeliu, mūsų bendrystės ženklu ir ypatingu bendravimo būdu.
Jūsų tėtis – prancūzų aktorius Philippe Chemin. O mama? Ar turite brolių seserų? Kaip jus formavo aplinka, kurioje augote?
Mano tėvai dirbo scenos meno srityje: tėvas – aktorius ir režisierius, mama – kostiumų dailininkė. Mano jaunesnės seserys – tapytoja ir operos solistė. Nesunku atspėti, kad augome itin kūrybiškoje šeimoje. Tėvai mus visur vesdavosi kartu – į muziejus, teatrus, scenografijos ir kostiumų dirbtuves. Stebėti, kokio meistriškumo ir amato reikalauja meno kūrimas – prilygstantis bet kurio amatininko, pavyzdžiui, kepėjo ar kalvio, darbui – buvo lemiamas veiksnys mūsų meniniam augimui. Ypač todėl, kad nuo pat mažens buvome įtraukiami į jų kūrybinius procesus – padėti ar net pasirodyti scenoje.
Jūsų kūrybinis laukas labai platus – nuo šokio ir performanso iki dramaturgijos ir operos. Bendradarbiavote su garsiais menininkais Meg Harper, Robertu Wilsonu, Lucinda Childs, Isabelle Huppert, Philip Glass, Jonathan Meese, André Gingrasu, Alexandra Lerman, Lynsey Peisinger ir daugeliu kitų. Jūsų kūriniai pristatyti Comédie-Française, Linkolno meno centre Niujorke, Avinjono festivalyje, Barbican Centre Londone ir t.t. Kaip jums sekasi valdyti tiek daug meno sričių? Kas jūsų didieji mokytojai, įkvėpėjai?
Visi menininkai, su kuriais man teko dirbti, tapo įkvėpimo šaltiniais, tačiau didžiausią įtaką, be abejo, turėjo Robertas Wilsonas. Trisdešimt treji bendradarbiavimo su režisieriumi metai – tai itin intensyvi augimo patirtis, ypač turint omenyje, kad mano kelias vedė nuo aktorystės link režisūros. Tačiau Meg Harper, daugelį metų šokusi Merce’o Cunninghamo trupėje, man suteikė daugiausia tiesioginių pamokų – apie neapsakomą judesio galią ir magišką erdvės pajautą, kuri kuria didį atlikėją. Galiausiai viskas susiveda į paslaptį – į tylą tarp žodžių ir apčiuopiamą įtampą erdvėje, kuri sujungia aktorius ir žiūrovus.
Norisi išgirsti daugiau apie kūrybinį bendradarbiavimą su Robertu Wilsonu. Jo spektakliuose pasirodėte dar vaikas, o nuo 2009 metų tapote bendrarežisieriumi ir prisidėjote prie daugiau nei 20 spektaklių. Vieni naujausių: „Mary Said What She Said“ su prancūzų aktore Isabelle Huppert, „PESSOA: I was sitting on my patio“, Albee’s „Trys aukštos moterys“, Jarry „UBU“. O kai Robertas Wilsonas vaidino monospektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“, jis pasitikėjo jumis kaip režisieriumi. Sakykite, ką reiškia būti R. Wilsono bendrarežisieriumi ir ką ši patirtis jums davė?
Taip, su juo pasirodžiau scenoje nuo pat labai jauno amžiaus. Tai buvo pati geriausia mokykla, kokią tik galima įsivaizduoti! Stipriausia patirtis buvo spektaklis „Paskutinė Krepo juosta“, nes Wilsonas pats buvo scenoje – toks pat bejėgis ir kartu galingas kaip bet kuris aktorius. Repeticijų metu scenoje buvau aš, kad jis galėtų mane režisuoti šiame kūrinyje. O tuomet, galima sakyti, perrežisuodavau jį – pasitelkdama jausmą ir intensyvumą, kylančius iš mano, kaip aktoriaus, patirties dirbant su juo.
Tai buvo savotiška begalinė režisavimo kilpa – nuolatinis judėjimas pirmyn ir atgal, kurį palaikėme dirbdami visame pasaulyje.
Pamažu artėjant spektaklio „Septynios vienatvės“ pagal Oskarą Milašių premjerai Nacionaliniame Kauno dramos teatre, jūsų kūrybinė kelionė įgauna ypatingą prasmę. Šį pastatymą pradėjote kartu su Robertu Wilsonu, o šiandien jums patikėta jį užbaigti ir dedikuoti jo atminimui. Kaip jaučiatės perimdami šią atsakomybę ir kiek stipria atrama tampa gilus Wilsono vizualinės estetikos pažinimas?
Spektaklis bus skirtas ne tik Robertui Wilsonui – jame atsiveria ir gili paralelė su jo kūrybine laikysena. Kurdamas pirmąjį teksto juodraštį jau žinojau, kad jis serga, ir tuomet vis ryškiau ėmė ryškėti sąsajos su Oskaru Milašiumi kaip nemirtingu poetu. Poetai iš tiesų yra nemirtingi – jų pasaulio vizija pergyvena juos pačius. Milašiaus poetinė kalba nepaprastai graži, nepriklausomai nuo raiškos formos, o visas jo kūrybinis palikimas veda link begalybės, anapus materialios žmogiškosios būties. Ji kelia dvasią kosmoso link, ieškant tam tikros pilnatvės. Suvokti, kodėl tokia kūryba tampa aukščiausio lygio įkvėpimo šaltiniu, ypač lengva tuomet, kai šalia tavęs yra išeinantis bendražygis. Juolab kad šioje kūryboje slypi ir saviironija, ir juokas, nukreiptas į pačią žmogiškąją būtį.
Visą interviu skaitykite žurnale
