Sėkmingai užbaigęs intensyvių pavasario koncertų metu Kauno miesto simfoninis neskuba atostogauti orkestrą. Šiomis dienomis Kauno valstybinėje filharmonijoje kartu su violončelės virtuoze Kristina Reiko Cooper bei maestro Constantinu Orbelianu baigia įrašinėti kompaktinę plokštelę, kuri papildys solidžią orkestro diskografiją.
Kristina gimė Niujorke. Jos tėvas, Rex Cooper, yra pasaulio pianistas ir buvęs Ramiojo vandenyno universiteto profesorius, o mama, Mutsuko Tatman, yra japonų kilmės smuikininkė. Pati Kristina šiuo metu su vyru ir trimis vaikais gyvena tarp Niujorko ir Tel Avivo.
Užaugusi tokioje muzikalioje šeimoje pasaulinį pripažinimą ji pelnė dėl savo muzikinio įvairiapusiškumo bei artistiškumo ir charizmos scenoje. Kristina yra puikiai žinanti ir dėl akademinių pasiekimų muzikos srityje, bet karjerą ji pirmiausia pradėjo kaip klasikinės muzikos atlikėja. „The New York Times“ buvo įvertinta kaip „koncerto sensacija“, o „Los Angeles Times“ kaip „stulbinanti virtuozė“. Violončelininkė koncertavo daugelio žymiausių pasaulio scenų. Grojo su Prahos kameriniu, Toronto simfoniniu, Izraelio kameriniu, Kauno miesto simfoniniu orkestrais, gastroliavo kartu su Tokijo „Yomiuri“ ir Šanchajaus simfoniniais orkestrais.
Radusi laisvą sveiką Kristina mielai sutiko papasakoti apie leidybinį projektą bei sentimentus Kaunui.
Kokie keliai Jus atvedė į Kauną ir kaip užsimezgė draugystė su Kauno miesto simfoniniu orkestru?
Man be galo pasisekė, kad savo kūrybiniame kelyje sutikau maestro Constantiną Orbelianą. Prieš kelis metus prasidėjusi mūsų draugystė atvedė mane į Kauną. Kaip vienas svarbiausių mūsų projektų norėčiau paminėti praėjusiais metais Kaune įvykusią kompozitorės Leros Auerbach simfoniją, skirtą Čijunei Sugiharai ir jo žygdarbiui, pasaulinę premjerą. Kaip daugelis žino Č. Sugihara buvo vienas nedaugelio diplomatų, gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Būdamas Japonijos konsulu Kaune, neturėdamas leidimo jis išdavė daugiau nei 6000 trazitinių vizų ir taip išgelbėjo tų žmonių gyvybes bei įėjo į istoriją. Tarp tų išgelbėtų žmonių buvo ir mano vyro tėtis. Todėl Kaunas man yra be galo svarbus. Nes tai kas tuo metu vyko būtent čia yra mano šeimos istorija.
Aš prisimenu, kai pirmą kartą atvykau į šį miestą. Tai buvo labai emocinga ir jautri akimirką. Nes vaikščiodama šiomis gatvėmis aš galvojau apie tą sunkų laikotarpį ir baisius išgyvenimus, kuriuos turi mano uošvis. Tuo metu jo galvoje sukosi mintys, ar galima likti gyvam, kaip jo gyvenimas klostysis toliau. Todėl mano ryšys su Kaunu yra tikrai ypatingas. Džiugu, kad šis projektas sulaukė didelio tarptautinio dėmesio, premjerą stebėjo Japonijos bei Izraelio ambadoriai, o taip pat „Yad Vashem“ Pasaulio holokausto centro Jeruzalėje atstovai. Tai didžiulę simbolinę turintis projektas, kurį mums pavyko sėkmingai įgyvendinti su Kauno miesto simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru bei puikiai jūsų šalies solistais. Taip prasidėjo mano draugystė su šiuo orkestru.
Šiomis dienomis su orkestru ir maestro Constantinu Orbelianu įrašinėjate kompaktinę plokštę. Papasakokite daugiau apie šį projektą.
Kartu su orkestru įrašome dviejų fenomenalių kompozitorių kūrinius, kurių muzikos drąsiai galiu pavadinti genialia. Tai austrų kilmės amerikietis Erichas Wolfgangas Korngoldas, tapęs vienu svarbiausių ir įtakingiausių kompozitorių Holivudo istorijoje. Bei lenkų kilmės kompozitorius Mieczyslawas Weinbergas. Šių kompozitorių likimas labai panašus. Jie abu išgyveno nacių represijas. Jų muzika buvo draudžiama ir sunkių problemų.
EW Korngoldas bėgdamas nuo tuometinės politinės santvarkos apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir čia visiems laikams visą kino pramonės istoriją. Įdomus faktas tas, kad daugelis labai žinomų kūrinių iš kino filmų, tačiau retas pasakytų, kad juos sukūrė būtent EW Korngoldas. Muzikos jis mokėsi Vienoje, tad jo kūryboje juntama Vakarų Europos klasikinės muzikos mokykla. Tuo tarpu M. Weinbergas bėgo į Rytus. Nepaisant tragiško gyvenimo jo muzika be galo graži, muzikali, plaukianti. Ir žiūrint iš šių dienų perspektyvos, kai aplinkui mus vyksta karas, ir tai kas vyksta Izraelyje, kur daugybė žmonių nežino, ar sulauks rytojaus. Tarp jų irgi yra muzikantų, kompozitorių, menininkų, kūrėjų. Juk tie žmonės neturi nieko bendro su politika.
Tadas šis projektas tikrai labai ypatingas. Ir man didelė garbė bei didžiulė laimė dirbti su tikrai nuostabiu Kauno simfoniniu orkestru. Visi muzikantai labai draugiški, palaikantys ir tikri profesionalai. Noriu padėkoti orkestro vadovui Algimantui Treikauskui, kuris palaiko, ir žinai, padeda įgyvendinti tokius, gal beprotiškus, gerąja prasme, projektus. Ir žinai, maestro Constantinui Orbelianui. Nes jo dėka aš atradau šiuos nuostabius kompozitorius ir turėjau gali atlikti jų muziką. Būtent maestro man rodo šios muzikos grožį.
Jūsų grafikas labai įtemptas, jums reikia koncertų, įvairių kitų projektų. Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?
Taip, šiuo metu labai intensyviai laiką dalinu tiek šeimai, tiek muzikinei ir projektinei veiklai. Turiu tris vaikus. Tadas, po įrašų skeletui dienų grįšiu namo. Po to suplanuota kelionė į Romą. Po jos vos keletui dienų susitiksime su šeima. Kiek pailsėjusi vėl imsiu ruožtis kitoms koncertinėms gastrolėms. Kalbant apie projektus, tai vienas yra skirtas būtent kompozitorių moterų kūrybai. Rengiu programos, kuriose su įvairiais pasaulio orkestrais pristatau ir atlieku jų kūrybą.
Kitas labai įdomus projektas yra japoniškos ir žydiškos muzikos sintezė, kurioje susipina šių dviejų kultūrų įvairovė, unikalumas ir išskirtinumas. Mano mama yra japonė, pati šiuo metu gyvenu Izraelyje, tad šie koncertai leidžia žiūrovui parodyti, kas aš esu. O rudenį planuoju vėl sugrįžti į Kauną. Su Kauno miesto simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru bei garsiausiais jūsų šalies solistais įrašinėsime Leros Auerbach simfonija Nr. 6 „Nešantys šviesą“ violončelei, chorui ir orkestrui. Tadas, į Kauną dar tikrai sugrįšiu.
