Beveik du šimtmečius skaičiuojanti Laisvės alėja daugeliui tapo natūralia, gyvybe pulsuojančia arterija. Istorikams bei urbanistams – tai akivaizdus tarpukario nulemtų pokyčių, Kauno suklestėjimo simbolis. Apie „auksinį“ miesto raidos periodą liudija išraiškinga modernizmo architektūra ir ją kūrusių žmonių biografijos. Dabar šį kultūrinį paveldą saugo ir puoselėja tie, kurių pastangomis istoriniai pastatai atgyja naujai.
1621 metrų ilgio bulvaras, jungiantis svarbius polius Kauno žemėlapyje – Žaliakalnį su Senamiesčiu – laikomas ilgiausia pėsčiųjų gatve Rytų Europoje.
Šiandien ji su savo turtingomis prieigomis, tarsi nebylus gidas, kviečia praeivius bemaž šimtmečiu nusikelti į praeitį. Tarpukario laikotarpis Laisvės alėjai suteikė ypatingą reikšmę, ryškiai pakeisdamas miesto veidą.
Laikinosios sostinės poreikiai
Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita teigia, kad nors pati alėja, kelias nuo soboro iki rotušės, egzistavo jau XIX amžiaus antroje pusėje, būtent tarpukaris ją su savo prieigomis išlaisvino iš senų stereotipų, pripildė modernių statinių, įkvėpė europietiškos elegancijos bei naujos kokybės.
Iš pradžių ji vadinta Nikolajaus prospektu, Kaizerio Vilhelmo gatve, o 1919 m. vasario 16-ąją, minint pirmąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, suteiktas Laisvės alėjos vardas.
„Dėl istorinių aplinkybių Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo buvo priversta sostine pasirinkti Kauną. Tarpukariu mieste labai trūko tam tinkamų pastatų – ministerijoms, politiniam, kultūriniam, kariniam elitui. Pradžioje teko suktis iš to, ką turėjo, surandant vieną kitą gražesnį pastatą, bet ilgainiui visa tai išjudino radikalius pokyčius“, – sako S. Jazavita.
Vienu iš pavyzdžių jis mini XIX a. viduryje statytą pirklio Solomono Feinbergo gyvenamąjį namą. Privati rezidencija dar 1869 m. tapo valstybinio lygmens objektu, jame įsikūrus Kauno gubernatūros kanceliarijai. Atkūrus Lietuvos valstybę, 1919 metų rugsėjį čia įsikėlė Lietuvos Respublikos Prezidentas su kanceliarija, taip tarsi duodamas pradžią netoliese besidriekiančios Laisvės alėjos atgimimui.
Tiesa, būta idėjų statyti naujus Prezidento rūmus Fredoje, netoli Botanikos sodo, tačiau šis planas liko neįgyvendintas. Istorinė Prezidentūra netoli šiandieninės Laisvės alėjos veikė iki sovietų okupacijos.
Iškalbingi praeities fragmentai
Istorijos entuziastus ypač džiugina iki šių dienų išlikę ir nuosekliai atnaujinami autentiški tarpukario modernizmo pastatai, Art Deco perlai, atnešę Kaunui tarptautinį pripažinimą – UNESCO Dizaino miesto statusą bei vietą pasaulio paveldo sąraše. Keletą tokių kultūros paveldo vertybių Laisvės alėjoje bei jos prieigose valdo valstybės įmonė Turto bankas.
„Integruojant beveik šimtmetį skaičiuojančius pastatus į mūsų modernią kasdienybę yra svarbu išsaugoti tokius architektūros objektus su jų vertingosiomis savybėmis. Tai yra reikšmingi akcentai, apčiuopiamos istorijos detalės. Tačiau tai ne tik privilegija prisidėti prie istorijos puoselėjimo, bet ir didelė atsakomybė. Turto bankas per Kauno savivaldybės Paveldotvarkos programą sėkmingai įgyvendino tvarkybos projektą restauruodamas pastato, esančio Laisvės al. 36, fasadą. Siekiame, kad ir kiti objektai ne tik tarnautų funkciškai, bet drauge puoštų Kauną“, – sako Turto banko valdybos pirmininkas Laimonas Belickas.
Laisvės al. 36 numeriu pažymėtame pastate dar neseniai veikė viešosios įstaigos „Kaunas 2022“ biuras, primenantis apie garbingą Europos kultūros sostinės titulą. Dabar čia įsikūrusi miesto turizmo, verslo ir investicijų plėtros agentūra „Kaunas IN“.
„Šis namas priklausė gydytojui, atsargos pulkininkui Petrui Šližiui. Atkreipkite dėmesį, 1930 metų kovą išduotas leidimas statybai, o 1931-ųjų sausį jau atidaromas jame veikęs kino teatras „Kapitol“. Neįtikėtini tempai! Tuo metu būta ir daugiau pavyzdžių, kai pastatai iškildavo vos per devynis mėnesius. Be to, tai parodo, kad anuometinio elito žmonės buvo pakankamai verslūs – štai, karininkas pastatė ir atidarė kino teatrą“, – istoriko žvilgsniu pastato ištakas pristato S. Jazavita.
Elegancija bei savitumu Kauno tarpukarinės architektūros kontekste pasižymi ir 1935 m. pastatytas Taubei Elšteinienei priklausęs penkių butų namas (L. Sapiegos g. 4). Modernizmo stilistikai būdingais balkonėliais bei kitais akcentais išsiskiriantis pastatas prieš porą metų sulaukė fasado atnaujinimo. Šiuo metu Turto banko patalpų dalyje veikia Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje tarnyba, likusiose erdvėse – keli Kauno miesto savivaldybės administracijos skyriai.
Ne mažiau akį traukia ir kaimynystėje stovintis L. Sapiegos g. 10 numeriu pažymėtas išraiškingas modernistinis biurų pastatas, taip pat valdomas Turto banko. Jame 1938 m. veiklą pradėjo draudimo bendrovė „Lietuvos Lloyd“. Projektavo vokiečių kilmės inžinierius architektas Arnas Funkas, išsiskyręs kaip modernių funkcionalistinių gyvenamųjų namų kūrėjas. Dabar jame šeimininkauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
L. Belickas sako, kad Turto banko valdomo turto krepšelį būtų galima drąsiai vadinti architektūrinės įvairovės lobynu.
„Mūsų valdomo turto amžius siekia nuo kelių šimtų iki kelerių metų, todėl turime gerai perprasti ne tik šių laikų naujoves, bet ir istorinį palikimą. Tai pabrėžia mūsų universalumą ir gebėjimą rasti tinkamiausius sprendimus bet kokio laikmečio statiniams“, – priduria Turto banko valdybos pirmininkas.
Planas gyvoms istorijos pamokoms
Planuojant vasariškus pasivaikščiojimus po Kauno naujamiestį, maršrutai turėtų neaplenkti ir kitų praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečių istorinių architektūros objektų. Kiekvienas jų savaip primena apie intensyvų modernizmo bangos pakilimą tarpukariniame Kaune: įsibėgėja įspūdingos statybos, pastatuose diegiami komunaliniai tinklai, pasitelkiamos naujovės.
S. Jazavita siūlo pabandyti įsivaizduoti, kokiu greičiu vyko tie pokyčiai: „Dar apie 1920 metais girdime skeptiškus atsiliepimus, kad atvykę į Kauną net geriausiuose viešbučiuose blakėmis apeisit – nėra jokių patogumų, miestas ganėtinai nešvarus, apskritai stokojama vietų, kur apgyvendinti užsienio svečius. Bet štai, vos po dešimtmečio situacija kardinaliai keičiasi – mažus namukus keičia solidūs pastatai su vandentiekio bei kanalizacijos sistemomis, elektra ir net liftais.
Patys statiniai mums lyg ir suprantami gana paprastai, tačiau jų atsiradimo aplinkybės, statybų trukmė parodo kur kas daugiau. Juk žmogaus gyvenime keliolika metų nėra tiek jau daug, ar ne? Tai nesitęsia nuo vaikystės iki žilos senatvės. Ir čia, per tą nedidelį 15–20 metų laikotarpį tiesiog akyse iš esmės pasikeičia miestas…“.
Veikiausiai retas kaunietis įsivaizduotų, kad architekto Felikso Vizbaro projektuotas Centrinis paštas Laisvės alėjoje duris atvėrė vos po metų nuo statybų pradžios (1931 m.). Dėl unikalios architektūrinės išraiškos ryškiu Kauno simboliu tapęs pastatas dedikuotas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai. Jo statybos kainavo apie pusantro milijono litų. Dar maždaug 250 tūkst. litų buvo išleista papuošimams ir įrenginiams.
Priešingame Laisvės alėjos gale, kitapus soboro, 1932–1934 m. iškilo vienas didžiausių tarpukariu administracinių pastatų, kuriame įsikūrė Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaiga, šių teritorijų policijos vadas, Valstybės saugumo departamentas. Vytauto pr. 91 pažymėtame architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame pastate iki šių dienų veikia Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Išskirtinis Kauno architektūros pavyzdys – gydytojo Prano Gudavičiaus namas (Gedimino g. 48). Dabar jame veikia daugeliui gerai žinomas Art Deco muziejus. Žymaus inžinieriaus, architekto Edmundo Fryko projektuotas daugiabutis 1929 metais buvo pastatytas vos per devynis mėnesius ir kainavo pusę milijono litų. Pakeliui verta aplankyti ir V. Putvinskio gatvę, kur tarp daugelio modernizmo ikonų puikuojasi 62 numeriu paženklintas gydytojo Antano Gylio namas, anuomet atlikęs ligoninės funkciją.
Šiuolaikinio daugiafunkcinio komercinės ir gyvenamosios paskirties pastato atitikmuo tarpukariniame Kaune buvo anuometinės „Pienocentro“ bendrovės pastatas (1931–1934 m.), esantis greta dabartinio Laisvės alėjos fontano. Jo autoriai – architektai V. Landsbergis-Žemkalnis ir Karolis Reisonas. Netoliese, K. Donelaičio gatvėje – kita modernizmo architektūros įžymybė – vėlgi A. Funko projektuotas J. ir A. Iljinų trijų butų gyvenamasis namas, pradėtas statyti 1933 sausį ir užbaigtas tų pačių metų spalį.
Intensyvų statybų vajų papildė ir pagal architekto A. Funko projektą iškilę tuometiniai Taupomųjų kasų rūmai (dabartinis Kauno miesto savivaldybės administracijos pastatas, 1938–1940 m.).
Architektūrologas Vaidas Petrulis vienu iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario objektų visoje Lietuvoje laiko Karininkų ramovę (1931–1937 m.). Ne mažiau dėmesio verta ir 1921 m. pradėta formuoti Vienybės aikštė kaip reprezentacinis kompleksas. Čia taipogi, įamžinant prieš 500 metų mirusio Vytauto Didžiojo atminimą, buvo pastatytas ir jo vardu pavadintas Karo muziejus bei Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Visi šie ir daugybė kitų tarpukario pastatų, anot S. Jazavitos, žymėjo spartų Kauno augimą visos valstybės mastu. Tą pajusti gali kiekvienas, akyliau pasižvalgęs po šiandienos Laisvės alėjoje bei jos prieigose išlikusius suklestėjusio miesto reliktus. Todėl visada smagu, kai sukauptą kultūrinį paveldą šiandien saugo ir puoselėja valstybės įmonės, leidžiančios istoriją pamatyti naujai.
