Rugsėjo 14 d. 18 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje salėje įvyko išskirtinis vakaras, skirtas Dovilės Zelčiūtės naujam romanui „Radybos“. Susirinkę kultūros mylėtojai turėjo progą pasinerti į romano pasaulį, kupiną kūrybos, tikėjimo ir gyvenimo patirčių.
Renginyje dalyvavo rašytojai Dovilė Zelčiūtė, Aldona Ruseckaitė, aktorė Rasa Samuolytė ir leidyklos „Slinktys“ vadovas Juozas Žitkauskas. Teatro direktorius Egidijus Stancikas pasveikino svečius ir pabrėžė kūrybos svarbą bei jos gebėjimą jungti skirtingas meno formas, akcentuodamas, kad ši knyga – ypatinga erdvė literatūrai, teatrui ir gyvenimo patirčiai susitikti.
Dovilė Zelčiūtė (g. 1959) – poetė, dramaturgė, eseistė. Jos kūryba versta į įvairias užsienio kalbas, Lietuvoje autorė pelnė reikšmingų literatūrinių premijų. Ji labiau žinoma kaip poetė, tačiau užtikrintai žengia į prozos barus. „Radybos“ – trečiasis jos romanas.
Vakaro centre – romano personažai, jų istorijos ir temos. „Radybos“ nėra tik literatūrinė istorija – tai pasakojimas apie gyvenimiškas patirtis, teatrą ir kūrybą, kurios paliečia kiekvieną skaitytoją. Šio vakaro metu prisiminta ir rašytojos tėvai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius – kūrybingi, aktyvūs žmonės, palikę gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir visų žiūrovų atmintyje. Teatro direktorius priminė, kad, nors jų jau nebėra tarp mūsų, kūryba ir atminimas gyvuoja amžinybėje.
Romane išryškėja trys pagrindinės temos, jų centre atsiduria vis kita žmonių grupė: teatro kūrėjai, egzorcizmo dalyviai ir vaikai. Knygoje apmąstomi teatralų gyvenimo nuopuoliai, talento susidūrimas su priklausomybėmis, šlovės ir viešumo įtaka asmeniniam gyvenimui. Nors visi veikėjai yra išgalvotais vardais, siekiant palaikyti konfidencialumą, autorės aprašoma patirtis išlieka autentiška, o romanas intriguoja ryškiomis, vaizdingomis egzorcizmo seansų scenomis.
Autorė paaiškino, kaip šią patirtį sujungė su teatro tematika ir romaną kūrė kaip visumą: „Iš pradžių galvojau, kad tai bus novelės rinkinys, tačiau draugai ir kolegos pasiūlė kurti romaną. Taip pamažu susijungė vaikų tema, teatras ir apsėdimas – gimė „Radybos“. Rašytoja pabrėžė, kad kūrinys nėra dokumentika – personažai ir įvykiai yra apibendrinti, tačiau patirtys išlieka autentiškos. Romano ašis – apsėdimas, kuris gali būti dvasinis, kūrybinis ar gyvenimiškas reiškinys, itin retai nagrinėtas lietuvių literatūroje. „Ši knyga atveria naują puslapį lietuvių literatūroje – ji kviečia skaitytoją priimti ne tik kasdienę realybę, bet ir paslaptingas, sunkiai paaiškinamas patirtis“, – sakė autorė.
Vakaro metu buvo akcentuota, kaip sunku atsiriboti nuo savo patirčių rašant, lyginant kūrybos procesą su aktoriaus gebėjimu išeiti iš vaidmens. Dovilė Zelčiūtė pasakojo apie pasirinkimą aprašyti aktoriaus, kurį užvaldo „privaloma“ jėga, situaciją, siekiant „surišti“ teatrą su tikrove, kur apsėdimo patirtis yra autentiška.
Rašytoja taip pat pasidalijo asmeniniu požiūriu į apsėdimą: „Apsėdimo idėja gali būti tiek „įdienojanti“, tiek ir keičianti žmogaus gyvenimą. Aš tikiu apsėdimo egzistavimu, nors žmonės šį reiškinį gali aiškinti ir psichine liga.“ Autorė pabrėžė, kad jos motinos pamokos, pavyzdžiui, niekada nesakyti „eik po velnių“, prisidėjo prie jos tikėjimo, jog blogio jėgos gali užvaldyti žmogų. Knygoje visos detalės apie apsėdimo eigą – judesiai ir reakcijos – tiksliai užfiksuoti, nes autorė visa tai stebėjo pati.
„Mano reikalas šioje knygoje klausti. Su kuo sutinkame – su šviesa ar su tamsa? Kam pasirašome? Kas yra mūsų tikrovė? Kitas pasaulis – ranka pasiekiamas. Ką randame? Radybos…“ – sako Dovilė Zelčiūtė. Romano veikėjai įkūnija įvairias patirtis, o skaitytojui suteikiama galimybė pažvelgti į pasaulį, kuriame kūryba ir tikėjimas persipina. „Radybos“ – ne tik tekstas, bet ir bendras kultūros kūrinys, kuriame svarbi kiekviena detalė.
Skaitytojų reakcijos buvo įvairios – vieni knygą laikė drąsiu reiškiniu lietuvių literatūroje, kiti skeptiškai vertino rizikingą temą. Tačiau šios skirtingos reakcijos tik patvirtina, kad „Radybos“ paliečia jautrią, dar beveik nenagrinėtą sritį. Knyga drąsina ir verčia permąstyti kūrybos ir tikėjimo ribas, pabrėžiant literatūros aktualumą šiandien.
Vakaro pabaigoje dar kartą pabrėžta, kad „Radybos“ – tai knyga apie patirtis, slypinčias tarp tikėjimo ir meno, tarp tikrovės ir kūrybos. Ji kelia klausimus, į kuriuos nėra vienareikšmių atsakymų, tačiau leidžia skaitytojui pažvelgti į paslėptą gyvenimo, tikėjimo ir kūrybos pasaulį.
Daugiau apie jautrias ir drąsias patirtis, kurias atskleidžia Dovilės Zelčiūtės romanas „Radybos“, galite sužinoti perskaitę knygą.
Parengė Indrė Kiaušinytė, VDU Lietuvių filologijos ir leidybos 4 kurso studentė
