Ekspertai pataria, kaip elgtis, jei mirė įmonės vadovas

Įmonės vadovo netektis – artimuosius bei kolegas sukrečiantis tragiškas įvykis, paveikiantis organizacijos stabilumą ir sutrikdantis darbuotojų saugumo jausmą. Todėl, pasak ekspertų, mirtis iš esmės keičia ne tik velionį pažinojusių žmonių kasdienybę, bet ir verslo, kurį jis ar ji paliko, funkcionavimą. Norint šį pokytį tinkamai suvaldyti, būtina turėti aiškų veiksmų planą, antraip psichologinė įmonės žmonių krizė gali paveikti ir verslą. Ką daryti norint to išvengti, kokių veiksmų organizacijai imtis netekus įmonės vadovo bei kaip su juo deramai atsisveikinti?

Pirmoji reakcija – emocinė

Nors kiekviena įmonė turi aiškius verslo interesus ir jos komandos tikslas yra pastarųjų siekti, visas organizacijas sudaro žmonių bendruomenės. Todėl apie tai kalbanti „Krizių įveikimo centro“ psichologė, psichoterapeutė Asta Groblytė pažymi – darbuotojus vadovo mirtis, pirmiausia, paliečia emociškai, nes sugriauna saugumo, užtikrintumo, situacijos kontrolės jausmą.

„Visi suvokiame, jog mūsų gyvenimas nėra amžinas. Todėl dažnai vyresnio amžiaus žmogaus mirtį priimame kaip neišvengiamybę ir su ja susitaikyti psichologiškai yra kiek paprasčiau. Tačiau mirus jaunam vadovui esame paveikiami labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis teikė saugumo jausmą, užtikrino darbo vietą, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė finansinis atlygis. O vadovo netekę, staiga tampame ir mažiau saugesni, ir prarandame gyvenimo kontrolės jausmą, nes pirmiausia kyla natūralus klausimas: kas būtų, jei taip nutiktų man?“, – sakė A. Groblytė.

Mirus jaunam vadovui esame paveikiami labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis teikė saugumo jausmą, užtikrino darbo vietą, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė finansinis atlygis.

Pasak jos, skirtingos darbuotojų reakcijos į vadovo netektį gali paveikti jų motyvaciją, gebėjimą susikaupti, priimti kokybiškus sprendimus. Norint to išvengti, pažymi psichologė, kiekviena organizacija privalo turėti krizių valdymo planą ir jį įgyvendinančią komandą. „Yra organizacijų, kurios pagal įstatymus arba vidines tvarkas tokius planus privalo turėti ir yra pasiruošusios. Tačiau daugumai įmonių tai gali būti kaip perkūnas iš giedro dangaus. O ir tos, kurios turi, dažnai būna numačiusios, kad vadovas turi vadovauti ir krizių valdymo komandai – kai jo nebėra, žmonės neretai nežino, kas turi imtis šios atsakomybės”, – pastebi su krizių įveikimu organizacijose dirbanti psichologė ir rekomenduoja visada krizių valdymo planuose numatyti pagrindinį vadovą ir jo pavaduotoją krizių komandoje.

A. Groblytės teigimu, tokią krizę, kaip vadovo mirtis, valdančiai komandai ypač svarbu sugebėti išlaikyti žmogišką santykį ir atsižvelgti į darbuotojų emocijas. „Pranešant apie tokį įvykį ir teikiant bet kokią informaciją darbuotojams labai svarbu parodyti, kad organizacija nuoširdžiai užjaučia, teikia paramą velionio šeimai. O kartu – dėkoja darbuotojams už rimtį ir sugebėjimą tęsti darbus. Kai perteikiamas toks požiūris, auga pasitikėjimas įmone, žmonės pajunta saugų pagrindą po kojomis“, – akcentavo ekspertė.

Su jos nuomone sutinka ir Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė. Anot jos, mirus įmonės vadovui, itin svarbus yra visapusiškas organizacijos komandos, kuri buvo artima velioniui, įsitraukimas.

„Mirtis yra skausmingas, tragiškas įvykis. Todėl planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama. Taip pat vis dažniau kolegos velioniui paruošia jautrią atsisveikinimo kalbą, pasidalina gražiausiais prisiminimais, pasiekimais, o tai atsisveikinimo ceremonijai suteikia daugiau šviesos ir iškilmingumo“, – teigė K. Jancevičiūtė.

„Rekviem“. N. Tukajaus nuotr.

Svarbu ir kalbėti, ir girdėti

Užsiminusi apie svarbą velionio artimiesiems parodyti ne tik nuoširdų dėmesį, bet ir skirti finansinę pagalbą, K. Jancevičiūtė tęsia – piniginė parama netekties atveju yra jau seniai gyvuojanti tradicija daugelyje pasaulio šalių. Todėl, anot jos, paaukoti tam tikrą pinigų sumą galima tiesiogiai pastarąją įteikiant arba įdedant į aukų dėžutę, jei tokia yra.

Planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama.

„Žinoma, toks gestas nėra privalomas. Kiekvienas, atvykęs į laidotuves, tai turėtų įvertinti per asmeninę prizmę, atsižvelgdamas į savo bei velionio šeimos finansinę padėtį, ryšį su mirusiuoju ir jo artimaisiais. Mūsų patirtis rodo – kartais darbo kolegos užsako gėlių kompoziciją arba atneša vokelį su auka. Visi šie variantai yra tinkami ir geri, tačiau verta pagalvoti, kuris iš jų yra priimtiniausias konkrečiu atveju“, – pastebėjo atsisveikinimo namų „Rekviem“ atstovė.

Savo ruožtu A. Groblytė akcentuoja – velionio laidotuvės yra labai svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju dalis, tačiau organizacija privalo valdyti ir vadovo netekties situaciją. Anot psichologės, viena šio valdymo pusių yra žmogiškųjų įmonės išteklių skyriaus veiksmai.

„Normalaus organizmo reagavimo į krizinį įvykį laikas – 4–6 savaitės. Tiek užtrunka, kol visiškai atgaunama psichologinė pusiausvyra. Tai nereiškia, kad vėliau nustojame gedėti ar pamirštame žmogų, kurio netekome. Verta žinoti, kad pirmąsias 4–6 savaites žmonės nėra normalios būsenos ir tuo pat metu nėra visiems vienodos būklės ar reakcijos. Tuo laikotarpiu labai svarbu išgirsti komandos poreikius. Galbūt vienam kolegai reikia laisvos dienos ar kelių, o kitas negali išbūti vienas su savo mintimis ir nori intensyviai tęsti darbus, nes taip geriau įveikia stresą ir nesaugumo jausmą. Personalo specialistai turėtų tuo laikotarpiu išgirsti poreikius ir pasiūlyti individualius sprendimus, o ne vieną veiksmą visai organizacijai“, – tikino A. Groblytė.

Pasak psichologės, atsižvelgus į emocinius poreikius ir pasiūlius pagalbą žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia, krizių valdymo planuose paprastai numatomi ir tolesni veiksmai. Kiekvieną iš jų turi lydėti aiški ir greita komunikacija.

„Pirmiausia informuojame komandą ir, jei reikia, plačiąją visuomenę: kas įvyko, koks įmonės požiūris į šį įvykį, ką organizacija daro, kad atstatytų verslo struktūrą ir užtikrintų sklandžią veiklą. Informuojant iš karto užkertamas kelias gandams, baimių, netikrumo jausmo sukėlimui. Po bendro visų  informavimo krizių komandos žmonės turi imti kalbėtis su žmonėmis gyvai ar nuotoliniu būdu. Tačiau prieš tai svarbu, kad jie būtų atsakę sau į klausimą: kodėl aš tai darau? Bendravimas gyvai grąžina saugumą, juo galime suteikti žinių, pavyzdžiui, vidurinės grandies vadovams, ką jie gali pasakyti savo pavaldiniams, įtvirtina pasitikėjimą, jog situacija valdoma ir bus suvaldyta“, – patarė A. Groblytė. 

Svarbiausia – greitis, lyderystė ir psichologinė pagalba

Pavojų kiekvienai verslo struktūrai kelia komandos baimė, išgąstis imtis konkrečių veiksmų, nežinojimas, ką daryti, kaip valdyti chaosą, apėmusius stiprius jausmus. Anot A. Groblytės, pavojinga ir delsti perduoti aktualią informaciją ar imtis veiksmų – nes nežinia tik didina ir gilina krizę.

„Jei gaištame, prasideda gandai, o jie skaudina ir gąsdina žmones. Dažnai informacijos organizacijos nepateikia iš anksto, jei yra lyderystės stoka ar neaiškumas, kas turi valdyti šią krizę. Tai – gana pavojinga situacija. Tad informavimo greitis, lyderystė ir sugebėjimas užtikrinti emocinę ir psichologinę pagalbą netekus vadovo yra svarbiausi aspektai“, – teigė psichologė.