Praėjus trylikai metų po Whitney Houston mirties, atsitinka kažkas keisto – jos balsas grįžta į dėmesio centrą, varomas ne atminties, o mašinos.
Naujas Hiustono dvaro ir dirbtinio intelekto muzikos platformos bendradarbiavimas leido atkurti jos ikoninį vokalą ir susieti juos su gyvais orkestro pasirodymais – projektas, aprašytas naujausiame „You Are Current“ kūrinyje.
Gerbėjams, kurie manė, kad jos paskutinė nata jau išblėso, tai atrodo kaip prisikėlimas, prieštaraujantis pačiam laikui.
Projektą sukūrusi komanda kreipėsi į pažangiausius stiebo atskyrimo modelius, galinčius atskirti Hiustono balsą nuo jos originalių studijos kūrinių, net kai kelių takelių įrašai buvo nebaigti.
Analizuodama tūkstančius mikrointonacijų, sistema atkūrė jos toną ir frazę stulbinančiu tikroviškumu – techniką, panašią į tai, kas tiriama besikuriančiose AI muzikos platformose.
Rezultatas – ne holograma ar skaitmeninė lėlė – tai Whitney garsas, krištolinis ir galingas, stovintis petys į petį su gyva simfonija.
Ją vėl girdžiu kažkas jaudinančio ir baisaus. Prisimenu, kai pirmą kartą klausiausi „I Will Always Love You“ – tie vokaliniai bėgimai trenkė kaip žaibas.
Dabar girdėdamas juos atgaivinamus naudojant kodą, jautiesi tarsi stovėtum déjà vu sapne.
Tačiau skirtingai nei gudrūs hologramų turai, kurie sukėlė įvairių reakcijų, šis yra skirtas tik garsui, pačiai muzikai, balsui, kuris kažkada privertė stadionus tylėti.
Tai subtilus, bet svarbus skirtumas, dėl kurio muzikos inžinieriai diskutuoja, nes riba tarp pagarbos ir imitacijos vis neryški.
Ir tada yra legali pilkoji zona. Teismai vis dar aiškinasi, ką dirbtinis intelektas gali padaryti su žmogaus balsu.
Anksčiau šiais metais JAV teisėjai pradėjo grumtis dėl viešumo teisių taikymo klonuotam vokalui, kaip išsamiai aprašyta teisinėje apžvalgoje, kurioje aptariami AI balso klonai.
Visame pasaulyje Kinijos reguliavimo institucijos taip pat nustato naujus standartus, nes neseniai buvo priimtas sprendimas dėl asmenybės teisių ir dirbtinio intelekto sukurtų balsų.
Akivaizdu, kad ši technologija ne tik permaišo garsą – ji keičia įstatymus, etiką ir nuosavybę realiuoju laiku.
Vis dėlto mane labiausiai žavi ne technologijos, o emocijos. Kai balsas taip atpažįstamas grįžta, jis daro daugiau nei dainuoja; tai neramina.
Tai primena mums, kas dingo, ir erzina tai, kas dar gali egzistuoti. Tame prieštaravime yra grožis. Galbūt todėl man tai neatrodo baisu. Man tai giliai žmogiška.
Jei tai yra muzikos ateitis, tai keista ir graži – pusiau menas, pusiau algoritmas. Kyla klausimas, kiek mes tai leidžiame?
Kai Hiustono balsas vėl užpildys teatrą, dalis jo bus silicio, bet žiūrovų jausmas – tas žąsų antspaudas – viskas bus žmogiška.
